Žalioji architektūra yra platus terminas, reiškiantis pastatų kūrimą arba pertvarkymą, kad jie turėtų minimalų poveikį aplinkai. Egzistuoja daugybė skirtingų požiūrių į ekologišką statybą, daugelis idėjų apima atsakingą esamų išteklių perdirbimą ir efektyvų aplinkai nekenksmingų sistemų naudojimą, kad būtų teikiamos vandens ir elektros energijos paslaugos pastatams, sukurtiems naudojant tvarų dizainą. Kadangi vis daugiau žmonių susirūpino protingu planetos išteklių panaudojimu, žaliosios architektūros koncepcija sulaukė ir priimtinumo, ir susidomėjimo.
Paprastai žaliasis architektas stengsis suprojektuoti ar kapitališkai suremontuoti pastatus taip, kad jie atliktų visas būtinas funkcijas, bet nekeltų grėsmės supančiai aplinkai. Daugeliu atvejų tai reiškia, kad reikia naudoti statybines medžiagas, kurias sudaro organiniai junginiai, o ne sintetika. Statybinės medžiagos gali būti mediena, plytos ar kiti elementai, paimti iš senesnių pastatų, kuriuos planuojama nugriauti. Šios surinktos medžiagos yra sujungtos su naujesnėmis technologijomis, kad būtų lengviau sukurti supančio kraštovaizdžio struktūras ir kuo geriau panaudoti turimus išteklius pastato šildymui, vėsinimui, maisto ruošimui ir vandens tiekimui.
Saulės baterijų naudojimas yra įprastas žaliosios architektūros elementas. Plokštės kartu su talpyklomis leidžia kaupti energiją elektros reikmėms, pavyzdžiui, maisto ruošimui, patogios temperatūros pastate palaikymui ir būtinos įrangos, pvz., kompiuterių, veikimui. Pastaraisiais metais buvo eksperimentuojama su saulės energijos sistemos sujungimu su vėjo sistema, efektyviai panaudojant du atsinaujinančius išteklius, siekiant sukurti energiją, atitinkančią šiuolaikinio gyvenimo poreikius.
Surinkimo kubilai ir kiti įrenginiai taip pat yra įprastas žaliosios architektūros elementas. Tai leidžia surinkti lietaus vandenį ir naudoti jį tokioms užduotims kaip laistyti veją, auginti pasėlius ar eksploatuoti nuotekų sistemas. Tokio tipo sistema padeda sumažinti miesto valymo sistemų poreikį, rezervuojant išvalytą vandenį gerti, gaminti ir maudytis.
Kitas svarbus žaliojo dizaino aspektas yra strateginis langų išdėstymas aplink pastato fasadą. Idealiu atveju langai dedami taip, kad saulės šviesa būtų išnaudojama kuo efektyviau dienos metu. Langai gali ne tik sumažinti dirbtinės šviesos poreikį dienos metu, bet ir kaip priemonė, leidžianti natūraliai saulės šviesai suteikti pastato interjerui tam tikrą šilumą. Tai savo ruožtu leidžia panaudoti mažiau sukauptos saulės ar vėjo energijos, kad erdvėje būtų palaikoma vienoda temperatūra.
Atsižvelgiant į pastato vietą ir numatomą paskirtį, gali būti įtraukti ir kiti žaliosios architektūros aspektai. Pastatas gali būti iš dalies įleidžiamas į kalvos šoną, suteikiant natūralią izoliaciją. Kompostavimo tualetai gali būti idealus sprendimas tose vietose, kur sunkiau patekti į vandenį. Rasti būdų, kaip panaudoti bet kokius vietinius elementus, taip pat padeda išlaikyti pusiausvyrą su gamta, pvz., blokų kūrimas naudojant vietinį smėlį, o ne gabenant iš kitur pastatytų plytų. Nors kai kuriose srityse žaliosios architektūros kūrimo procesas gali būti sunkesnis, neabejotina, kad beveik bet kokia struktūra gali būti pakeista arba suprojektuota taip, kad būtų draugiškesnė aplinkai.