Žalioji ekonomika iš esmės yra ekonomika, kurios tikslas – sukurti socialinės vienybės ir lygybės jausmą, nepamirštant ir poveikio aplinkai. Pagrindiniai jos tikslai – išlaikyti šias vertybes, išlaikant ekonomikos augimą, investuojant į ekologiškai tvarią veiklą. Tai daroma vyriausybinėmis priemonėmis, tokiomis kaip teisės aktai, politikos kūrimas ir privatus bei viešasis finansavimas. Didelis dėmesys skiriamas pagalbai tiems žmonėms, kurie remiasi gamta užsidirbti pragyvenimui ir kurie neturi daug kitų išteklių ar turto.
Egzistuoja keletas mąstymo mokyklų apie tai, kas yra ekologiška ekonomika, tačiau dauguma jų apima bendrą holistinį požiūrį. Daugelis kitų judėjimų ar ideologijų dažnai įtraukiami į žaliosios ekonomikos apibrėžimą, daugiausia priklausomai nuo to, kuris konkretus ekologiškas ekonomistas pateikia tą apibrėžimą. Kai kurios dažnesnės temos yra susijusios su socialiniu teisingumu, politika ir atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Tačiau pagrindinė visų mąstymo mokyklų tema yra darni sąveika su gamta ir ekonomikos augimas.
Kai kurie ekologiški ekonomistai jį apibrėžė kaip kitų ekonomikos šakų, tokių kaip neoklasikinė ar marksistinė ekonomika, dalį. Šie ekonomistai paprastai pakeičia vieną tradicinį apibrėžimą ar klasifikaciją labiau orientuotu į gamtą. Vienas iš pavyzdžių būtų gamtos įtraukimas į proletariato dalį, kuri marksistinėje ekonomikoje yra naudojama siekiant suteikti vertę visai ekonominei bendruomenei. Manoma, kad žaliąją ekonomiką lengviau įgyvendinti, jei ji jau yra nusistovėjusios minties mokyklos dalis.
Pagrindinis iššūkis apibrėžiant ir racionalizuojant žaliąją ekonomiką yra centrinės struktūros ir ideologijos trūkumas. Yra daug mąstymo mokyklų, kurios, nors ir panašios, ne visai sutaria, kaip spręsti šią problemą. Kitas svarbus iššūkis yra paprasta ekonomika; daugeliui įmonių reikia paskatų investuoti į ekologiškas ekonomikos tendencijas, nes tai paprastai nėra tokia pelninga kaip tradicinės ekonominės investicijos. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Europos Sąjunga ir JAV, priėmė teisės aktus, kuriuose numatytos šios paskatos, tačiau augimas lėtas.
Kitas iššūkis kuriant ekologišką ekonomiką – kai kuriose srityse priimti teisės aktai prieštarauja priimtiems kitose srityse. Tai daugiausia pastebima tarptautinėje prekyboje, nes įvairios šalys ir organizacijos, pvz., Jungtinės Tautos, yra parašę politiką, kuri kažkaip prieštarauja kitos šalies ar organizacijos taisyklėms, todėl iniciatyvas sunku įgyvendinti. Nepaisant to, kad formali žaliosios ekonomikos koncepcija gyvuoja kelis dešimtmečius, ji vis dar susiduria su daugybe iššūkių, kad ji būtų visiškai įgyvendinta ir apibrėžta.