Žandikaulio stūmimas – tai paciento, kuris gali turėti stuburo traumą, kvėpavimo takų užtikrinimo būdas; tokiais atvejais slaugytojai nori nejudinti galvos ir kaklo, bet vis tiek turi užtikrinti, kad pacientas galėtų kvėpuoti. Istoriškai ši technika buvo plačiai mokoma, tačiau laikui bėgant gydytojai pradėjo rekomenduoti tik kvalifikuotiems greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ir gydytojams, nes tai gali būti pavojinga pacientui. Jis gali būti naudojamas lauke ir tokiose patalpose kaip operacinės, kad paciento gerklė būtų švari.
Suspaudus žandikaulį, pacientas guli, guli veidu į viršų. Slaugytojas deda rankas abiejose veido pusėse, pirštus sukabindamas po žandikaulio galu, tiesiai po ausimi. Tada žmogus traukia žandikaulį į priekį. Tai išstumia žandikaulį, taip pat stumia liežuvį į priekį, o gerklė lieka laisva. Priešingu atveju liežuvis gali nukristi atgal į gerklę, užkimšdamas paciento kvėpavimo takus ir apsunkindamas kvėpavimą.
Pacientas, turintis galimą nugaros smegenų pažeidimą, kelia susirūpinimą. Galvos ir kaklo judinimas gali pabloginti sužalojimą ir padaryti daugiau žalos. Tačiau jei pacientas negali kvėpuoti, perspektyva yra labai niūri. Tokie metodai kaip žandikaulio stūmimas leidžia slaugos paslaugų teikėjams teikti pagrindinę priežiūrą su minimalia rizika savo pacientams. Kitos galimybės apima galvos pakreipimo ir smakro pakėlimo techniką, plačiai mokoma širdies ir plaučių gaivinimo pamokose, kad žmonės žinotų, kaip greitai ir pakankamai saugiu būdu atverti paciento kvėpavimo takus.
Anesteziologijos srityje slaugytojas, atsižvelgdamas į situaciją ir asmeninius pageidavimus, gali apsvarstyti galimybę naudoti paciento žandikaulį, kad operacijos metu liežuvis nepatektų į kvėpavimo takus. Anesteziologai turi atidžiai tvarkyti kvėpavimo takus, nes jų pacientai negali kvėpuoti patys ir jiems gali kilti komplikacijų pavojus, jei jie negaus pakankamai oro. Turėti metodų biblioteką, kaip atverti kvėpavimo takus ir išlaikyti juos švarius, naudinga įvairiose situacijose.
Pacientui, kuris gali kvėpuoti savarankiškai, žandikaulio traukimas nėra būtinas. Kvėpavimo takų atvėrimo manevrus reikėtų apsvarstyti tik tuo atveju, jei pacientui sunku kvėpuoti arba atrodo, kad jis visai nekvėpuoja. Paprastas žingsnis – užduoti pacientui klausimus ir laukti atsakymo gali nustatyti, ar kvėpavimo takai yra laisvi; jei pacientas kalba, jis gali kvėpuoti.