Žanro kritika yra literatūros kritikos rūšis, kai literatūros kūrinys analizuojamas siekiant išsiaiškinti, kur jis tinka pagal savo žanrą, o ne žiūrint kaip į visiškai savarankišką kūrinį. Pagal žanro kritiką, kuri priskiriama plačiajai retorinės kritikos kategorijai, kūriniai turėtų būti interpretuojami atsižvelgiant į žanro, kuriam jie priklauso, ypatybes ir į tai, kaip jie atitinka ar laužo to žanro konvencijas. Tai skiriasi nuo kitų literatūros analizės tipų, tokių kaip naujoji kritika, kai literatūros kūriniai skaitomi atidžiai ir traktuojami kaip savarankiški ir nepriklausomi kūriniai. Žanro kritika, užuot nagrinėjusi atskirą kiekvieno literatūros kūrinio struktūrą ir žodžius, siekia analizuoti literatūros kūrinį, nustatydama, kuriam žanrui jis priklauso, remiantis žanro sutartimis.
Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“, vertinamas kaip žanrinė kritika, patenka į tragedijos žanrą, nes atitinka tokio tipo literatūros konvencijas. Dauguma tragedijų prasideda veikėjais, kurie turi aukštą socialinę padėtį, pavyzdžiui, yra karališkieji arba turtingi bajorai. Šiame spektaklyje du pagrindiniai veikėjai – Džuljeta ir Romeo – yra kilę iš turtingų šeimų, turinčių aukštą vietą bendruomenėje. Tragedijų veikėjai dažniausiai turi charakterio ydą, kuri jiems sukelia didelę problemą; Romeo ir Džuljeta – tai jų impulsyvumas ir noras būti kartu, nepaisant šeimų nesantaikos. Pagrindiniai tragedijų veikėjai dažniausiai arba krenta iš malonės ir pasimoko iš savo klaidų, arba miršta, kaip yra šiame kūrinyje.
Žanro kritika taip pat orientuota į sprendimą, ar tam tikras kūrinys, remiantis formaliomis su žanrais susijusiomis sutartimis, kvalifikuojamas kaip priklausantis tam žanrui, kitam žanrui ar dviem ar daugiau žanrų vienu metu. Pavyzdžiui, Johno Miltono „Prarastas rojus“ galėtų būti priskirtas prie epinių eilėraščių, nes jame daugiausia dėmesio skiriama gėrio ir blogio kovai bei herojų ir piktadarių archetipams atitinkantiems veikėjams. Nors tai nėra standartinė interpretacija, ji taip pat gali būti priskirta satyrai ar komedijai dėl perdėtų personažų, humoristinių dialogų ir absurdiškų situacijų. Pavyzdžiui, Dievo charakteris dažnai randa humoro kai kuriose šio kūrinio juokingose Šėtono charakterio klaidose.
Keičiantis laikams ir komunikacijos bei rašymo priemonėms, keičiasi ir įvairūs žanrai, pagal kuriuos kūrinius galima klasifikuoti. Pavyzdžiui, žanro kritiką vartojantis asmuo gali analizuoti interneto dienoraščius keliais skirtingais būdais. Kai kurie tinklaraščiai yra asmeniniai pastebėjimai ar istorijos, o kiti pateikia faktinę informaciją. Žanro kritika įvertintų, ar šie tinklaraščiai atitinka memuarų ar negrožinės literatūros straipsnių tradicijas, ar dienoraščiai, kaip visuma, sudaro visiškai naują žanrą.