Zeitgeber yra išorinis signalas, turintis įtakos vidinio laikrodžio veikimui organizme. Klasikinis zeitgebero pavyzdys yra šviesa, dėl kurios vieni organizmai pabunda, o kiti užmiega. Tokių užuominų pertraukimas gali supainioti organizmą ir sukelti sveikatos problemų bei funkcinių sunkumų, kaip rodo daugybė tyrimų.
Šį terminą 1954 m. sugalvojo Jürgenas Aschoffas, vokiečių biologas, tyrinėjęs cirkadinius ritmus. Vokiečių kalboje „zeitgeber“ reiškia „laiko davėjas“, todėl tam tikra prasme zeitgeber galima laikyti tarsi natūralų žadintuvą, sukeliantį tam tikrus pokyčius organizmo vidiniame laikrodyje, pavyzdžiui, signalą pabusti, pavalgyti, arba užsiimti įvairia veikla.
Šviesa yra toks galingas, kad buvo atlikta daugybė tyrimų apie šviesos įtaką įvairių organizmų gyvenimui. Šviesos trūkumas neabejotinai turi įtakos sveikatai, kaip ir šviesos perteklius, o daugelis žmonių sunkiai keliauja per laiko juostas, nes gauna išorinius signalus pabusti ar užmigti, kai kūnui atrodo keista.
Kiti gamtos ir nenatūralūs reiškiniai gali veikti kaip zeitgebers. Pavyzdžiui, daugelis socialinių sąveikų gali suteikti signalų vidiniam laikrodžiui, kaip ir valgymas, gėrimas, įvairių vaistų vartojimas ir narkotikų vartojimas. Kai kuriais atvejais organizmas išmoksta reaguoti į tam tikrus įvykius, vadovaudamasis praeityje nustatytais modeliais, o kitais atvejais organizmas gali būti apgautas reaguoti, kaip kartais daroma vartojant receptinius vaistus.
Daugeliu atvejų zeitgeber yra natūraliai atsirandantis signalas ir yra sudėtingos signalų, naudojamų natūraliems organizmo ritmams, serijos dalis. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys su vištomis, dažnai naudoja gaidžius kaip signalą keltis, natūraliai pakyla anksčiau arba vėliau ištisus metus, o gaidžiai gieda skirtingu laiku, priklausomai nuo to, kada saulė teka. Gaidžiai iš tikrųjų gieda prieš saulėtekį, o tai kai kuriems žmonėms gali būti netikėta, o paukščiai turi neįtikėtiną gebėjimą atpažinti saulėtekio laiką, todėl jie yra labai patikimi laikrodžiai.
Kadangi vidinis laikrodis priklauso nuo laiko nustatymo, tokių užuominų trūkumas gali būti labai dezorientuotas, o tai paaiškina, kodėl žmonėms sunku užmigti keistose vietose arba keliaudami patiria apetito ar asmenybės sutrikimą. Daugelis tokių užuominų yra tokios subtilios, kad žmonės nesuvokia, kokia įtakinga jie yra, kol jų nebelieka.