Žemės drebėjimas yra žemės plutos drebėjimas, kurį sukelia judėjimai žemiau jos paviršiaus. Šių įvykių intensyvumas gali būti labai įvairus – nuo seisminio aktyvumo, kuris sunkiai aptinkamas naudojant sudėtingus įrenginius, iki niokojančių drebulys, galintis išlyginti miestus ir sukelti cunamius, o kartais net ugnikalnių veiklą. Šių drebėjimų tyrimas žinomas kaip seismologija – žodis, kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „purtyti“.
Išorinį Žemės sluoksnį arba plutą sudaro dvi dalys: litosfera, graikiškas žodis, reiškiantis „uolinė sfera“, ir atenosfera, storas skysčio sluoksnis, esantis ant viršutinės mantijos. Skysta viršutinės mantijos uoliena išlaiko plutą nuolat judant, o žemyninių plokščių kraštai lėtai atitraukiami vienas nuo kito arba kartu plūduriuoja atenosferoje. Šių plokščių judėjimas sukelia žemės drebėjimus. Be plokščių ribų, drebulys atsiranda ir išilgai lūžių, litosferos įtrūkimų, atsirandančių dėl įtempių, atsirandančių judant tektoninėms plokštėms.
Yra daugybė skirtingų gedimų tipų, tačiau dauguma jų gali būti suskirstyti į tris kategorijas: slydimo gedimai, traukos gedimai ir įprasti gedimai. Slydimo gedimas atsiranda toje vietoje, kur dvi plokštės slysta viena pro kitą, o stūmos gedimas atsiranda, kai plokštės stumiamos kartu. Įprastas gedimas atsiranda dėl plokščių atitraukimo. Didžiausi normalūs lūžiai pasaulyje yra Ramiojo ir Atlanto vandenyno giliavandenių kalvagūbriuose, kur plokštės atsiskiria, atsitrenkia į žemynines plokštes ir sukelia traukos lūžius. Kiekviename gedime vykstantys žemės drebėjimai turi skirtingas savybes, kurios padeda seismologams juos nustatyti.
Drebėjimo šaknys glūdi įtempiuose, kurie atsiranda litosferoje, kai ji dreifuoja Žemės paviršiumi. Slėgis susidaro išilgai lūžio linijos, kuri galiausiai sugenda, dažnai giliai po Žemės pluta, srityje, vadinamoje židiniu. Atitinkama dėmė planetos paviršiuje vadinama epicentru ir dažniausiai čia susidaro didžiausia žalos koncentracija. Kai gedimas nepavyksta, jis sukelia seismines bangas, labai žemo dažnio garso bangas, kurios būna kelių formų ir dėl kurių žemė gali raibuliuoti, svirduliuoti, susegti ar plyšti. Bangos gali tęstis kelias valandas po to, kai buvo sukeltas žemės drebėjimas, o požeminiai smūgiai, tolesni mažesni drebėjimai, gali tęstis mėnesius ir galbūt net po metų.
Žemės drebėjimo intensyvumas vadinamas jo dydžiu. Šiam veiksniui matuoti buvo siūlomos įvairios skalės iki 1935 m., kai buvo sukurta Richterio skalė. Pagal šią skalę kiekviena eilė yra 10 kartų intensyvesnė nei ankstesnė. Drebėjimas, kurio matavimas yra 2 pagal Richterio skalę, yra 10 kartų stipresnis nei 1, o 3 yra 100 kartų stipresnis. Dauguma žemės drebėjimų visame pasaulyje nesiekia 4.5 balo, o nuo tada, kai jie gali pradėti daryti žalą pastatams, ir kiekvienais metais būna bent vienas didesnis nei 8, o didžiausias kada nors užregistruotas šiuolaikinis žemės drebėjimas Čilėje įvyko 1960 m.; matavo 9.5.