Žemės valdymą galima apibrėžti kaip teisę turėti nuosavybę (ir kitą turtą, pvz., namus žemėje). Nuosavybės nustatymo būdas gali skirtis priklausomai nuo šalies, o kartais žemės valdymas yra susijęs tik su tuo, kaip žemė buvo paskirstyta viduramžių Europoje pagal feodalinę sistemą. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į žodį valdymas, kuris gali būti apibrėžtas kaip teisė turėti arba sąlygos, kuriomis turi būti nustatyta teisė turėti ar turėti. Sąlygos tampa sudėtingos nustatant, kaip žmonės šiandien gali turėti žemės valdą.
Feodalinėje santvarkoje Europoje didžioji dalis žemės priklausė valdovams, tačiau šie valdovai suteikė žemę įvairiems žmonėms, tarp jų ir bajorams. Aukštesnioji aukštuomenė valdė žemę, bet turėdama savo valdymą galėjo išdalyti kitiems kaip riteriams, kurie galėjo ją išdalinti dar daugiau. Mokėjimas už šią žemę galiausiai buvo privalomas karaliui, bajorui, riteriui arba tam, kas leido kam nors kitam joje gyventi ar ją turėti. Pačiame žemesniame lygyje baudžiauninkai užėmė mažas teises į savo gyvenamąsias patalpas ir už jas mokėjo savo darbu.
Jeigu būtų nepaisoma sutartų žemės valdymo sąlygų, žemę suteikęs asmuo galėtų ją atimti. Taigi visada egzistavo jausmas, kad reikia laikytis terminų valdyti žemę, ir tai kūrė lojalumą iš apačios į viršų ir dažnai vienybę, jei reikia kariauti. Žinoma, tokiu būdu valdant žemę buvo sunku judėti aukštyn kastoje; vidutinis baudžiauninkas niekada neturėdavo daugiau nei skurdus akmeninis ar medinis namelis, jei taip.
Vis dar diskutuojama apie žemės valdymą, nors pamažu Europoje dauguma žmonių pradėjo skirtingai apibrėžti nuosavybės terminus, pavyzdžiui, mokėti nekilnojamojo turto mokesčius, o ne suteikti ištikimybę tam tikrai karūnai. Ši problema buvo pagrindinė kolonizuojant Šiaurės ir Pietų Ameriką. Daugelis Šiaurės Amerikos indėnų nemanė, kad nuosavybės turėjimas yra įmanomas, todėl jie nekovojo dėl nuosavybės ar nebūtinai pripažino kolonistų sukeltų pretenzijų į žemę. Bet kurioje kultūroje, kur susilieja skirtingos žemės valdos idėjos, rezultatai gali būti tragiški ir (arba) degūs. Vis dar yra šalių, ypač turinčių vietinių gyventojų, kurios šiuo klausimu susiduria arba bando išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia teisę į nuosavybę.
Daug kur šiandien žemėvaldos idėja konstruojama šiuolaikiškiau. Turėjimo teisę visą laiką apibrėžia hipoteka, nuomos ar nuomos sutartys ir mokesčių įstatymai. Daugelis žmonių tiksliai žino, kokia yra jų kadencija, ir stengiasi laikytis oficialių susitarimų, kuriuos jie padarė, kad neprarastų.