Kainos žemiausia riba yra vyriausybės nustatyta mažiausios prekės pardavimo kainos riba. Tokie apribojimai paprastai yra programos, skirtos apsaugoti tam tikrą pramonės šaką ir išlaikyti stiprią šalies ekonomiką, dalis, tačiau jie gali turėti nenumatytų pasekmių. Ne visoms prekėms ir prekėms yra nustatyta žemiausia kaina, nes daugelis vyriausybių nori leisti rinkai nustatyti kainas, o ne kontroliuoti jas pagal taisykles. Rinkos linkusios koreguoti save, o kainos, susijusios su kainodara, dažnai išsisprendžia pačios, prieš vyriausybei įsikišus.
Kad veiktų gerai, žemiausia kaina turi būti didesnė už pusiausvyros kainą. Ši kaina yra taškas, kurį natūraliai pasiekia rinka, atspindinti pasiūlos, paklausos ir noro mokėti pusiausvyrą. Jei žemiausia kaina yra mažesnė, kainos taip žemai nenukris, todėl ji neatlieka jokios realios funkcijos. Kai žemiausias kainų lygis yra didesnis, tai neleidžia kainoms nukristi žemiau šio taško.
Neva žemiausios kainos tikslas yra apsaugoti tam tikros prekės tiekėjus, užtikrinant, kad jie iš pirkėjų gautų pakankamai, kad kompensuotų gamybos išlaidas. Vienas iš pavyzdžių yra minimalus darbo užmokestis, standartas, leidžiantis išlaikyti pagrįstą kompensaciją, leidžiančią žmonėms užsidirbti pakankamai pragyvenimui. Daugelyje regionų žemės ūkio prekėms taip pat taikomos žemiausios kainos, siekiant užkirsti kelią tokioms situacijoms, kaip ūkininkai aria pasėlius atgal į žemę, nes negali gauti pakankamai kompensuoti jų pateikimo į rinką išlaidas.
Viena su tuo susijusių problemų yra tendencija sukurti perteklių. Kai reguliavimo institucijos nustato kainą, didesnę nei pusiausvyra, kai kurie žmonės nustos pirkti, nes negali sau to leisti, arba nenori tiek mokėti. Dėl tokių dalykų kaip minimalus atlyginimas gali sukelti nedarbą. Neparduotos prekės ir nepanaudota darbo jėga gali pakenkti ekonomikai ir sukurti bangavimo efektą. Kai gamintojai negali parduoti visų savo prekių ar darbo jėgos, jie turi mažiau pinigų paeiliui pirkti daiktams, o rinka gali pradėti kristi dėl ekonominio aktyvumo sumažėjimo.
Vyriausybės taip pat gali nustatyti viršutines kainų ribas, neleisdamos kainai per aukštai išaugti. Kaip ir žemiausia kainų riba, taip siekiama kontroliuoti išlaidas, bet šiuo atveju padaryti jas labiau prieinamas vartotojams, o ne gamintojams. Problemų gali kilti ir dėl lubų, nes gamintojai gali nesugebėti išlaikyti gamybos sąnaudų žemiau ribos ir taip prarasti pardavimo pajamas.