Žibalas, kartais žinomas kaip parafino aliejus, yra degus skystis, gaunamas distiliuojant naftą aukštoje temperatūroje. Jis plačiai gaminamas nuo 1846 m., nors kaip naudingas elementas išpopuliarėjo tik po kelerių metų ir tik kelių chemikų darbo tolimuose pasaulio kampeliuose dėka. Kerosene Gaslight Company, įkurta 1851 m., buvo pirmoji įmonė pasaulyje, parduodanti šį kurą tiek komerciniam, tiek namų naudojimui.
Pagrindinis žibalo panaudojimas yra transporto priemonių šildymas ir degalų tiekimas. Iki tol, kol nebuvo išrasta elektra, ji buvo pagrindinis apšvietimo šaltinis, nes buvo plačiai naudojamas namų žibintuose. Amišai jį vis dar naudoja tam tikslui, tačiau šis kuras laikomas pernelyg pavojingu, kad būtų naudojamas uždarose patalpose, o daugelis sveikatos agentūrų neskatina jo naudoti kaip apšvietimo šaltinį. Tačiau žibaliniai šildytuvai yra populiarūs Azijoje, kur skystis yra lengvai prieinamas, ir lauko reikmenų parduotuvėse, kur jis parduodamas kaip alternatyvus kempingų krosnių kuras.
Žibalas naudojamas kaip pagrindinis daugelio tipų orlaivių, įskaitant raketas, kuro šaltinis, nors šiuo atveju degalai maišomi su skystu deguonimi, kad susidarytų pakankamai šildymo šaltinio. Nors nėra automobilių, kuriuose būtų galima naudoti šį gaminį, daugelis žmonių jį naudoja norėdami pailginti benzino eksploatavimo laiką arba apsaugoti, kad dujos neužšaltų žiemą. Svarbu pažymėti, kad šie degalai yra tokie pat lakūs kaip ir benzinas, todėl su juo visada reikia elgtis atsargiai.
Nors prarijus žibalas yra mirtinas, per istoriją jis buvo naudojamas daugeliui ligų gydyti. Liaudies medicina jį laiko galingu priešnuodžiu nuo gyvačių įkandimo, taip pat dažnai naudojamas utėlių naikinimui ir uodų veisimosi prevencijai. Nepakankamai išsivysčiusiose šalyse, kuriose yra ribotos galimybės gauti vaistų, jis dažnai naudojamas kaip alkoholio pakaitalas gydant įpjovimus ir nudegimus, stabdant kraujavimą ir nuo pėdų atleto bei hemorojaus.