Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), dar vadinamo ŽIV-PEP, profilaktika po kontakto (PEP) yra gydymas, skirtas žmonėms, kurie yra arba gali būti užsikrėtę ŽIV, siekiant užkirsti kelią infekcijai. Tai apima receptinius vaistus, paprastai vartojamus keturių savaičių režimu, o gydymo metu pacientą reikia prižiūrėti ir atlikti tyrimus, kad būtų patikrinta, ar nėra ŽIV antikūnų požymių tiek po gydymo, tiek po nustatyto intervalo. Žmonės, kuriems reikalinga ŽIV užsikrėtimo profilaktika, apima asmenis, patyrusius užkrėstą kraują per adatą, įkandimo sužalojimus ir tam tikros rūšies seksualinę veiklą.
Įprasta situacija, kai gali būti rekomenduojama po kontakto su ŽIV profilaktika, yra įvykis sveikatos priežiūros įstaigoje, kai asmuo pateko į kraują, kuriame yra ŽIV, arba asmuo, kurio infekcija nežinoma. Tai gali būti dėl adatos dūrio, nelaimingo atsitikimo operacijos metu arba dėl kraujo sąlyčio su akių, burnos ar nosies gleivinėmis. Pirmieji gelbėtojai, tokie kaip policija ar ugniagesiai, taip pat gali būti paveikti ŽIV užsikrėtusio kraujo.
Išprievartavimo aukoms gali būti pasiūlyta ŽIV, taip pat kitų lytiškai plintančių infekcijų profilaktika, o žmonės gali prašyti gydymo, jei turi neapsaugotą lytinį aktą su asmeniu, užsikrėtusiu ŽIV, arba yra situacijoje, kai gali kilti pavojus užsikrėsti ŽIV. ŽIV užsikrėtimo profilaktika po kontakto apima vaistų mišinį su tiksliu kokteiliu, atsižvelgiant į situaciją ir atitinkamoje medicinos įstaigoje taikomą protokolą. Pacientai turi tiksliai laikytis režimo, o jo laikymasis yra labai svarbus. Sveikatos priežiūros darbuotojų atveju gali tekti pranešti vadovui arba saugos pareigūnui, kad gautų kiekvieną dozę, užtikrinant, kad jie būtų išgerti tvarkingai ir laiku.
Atlikdami ŽIV profilaktiką po kontakto, žmonės gali patirti pykinimą, vėmimą, karščiavimą ir viduriavimą. Daugelis vaistų yra labai agresyvūs, o šalutinis poveikis gali būti gana nemalonus. Gali būti skiriami vaistai, padedantys žmonėms, turintiems šį šalutinį poveikį, jei jis yra sunkus. Pacientams taip pat gali būti patarta konsultuotis, jei poveikio aplinkybės buvo traumuojančios, ir padėti įveikti stresą, susijusį su nerimu dėl ŽIV infekcijos.
Nustatyta, kad užsikrėtus ŽIV profilaktika sumažina serokonversijos riziką – terminas, vartojamas apibūdinti antikūnų susidarymą kraujyje, rodantį, kad kažkas yra užsikrėtęs virusu. Manoma, kad daugeliu atvejų ši nauda nusveria su vaistų vartojimu susijusią riziką. Darbo atveju darbdavys turėtų sumokėti už vaistus ir bet kokį kitą būtiną gydymą.