Žmogaus torpeda iš esmės yra miniatiūrinis povandeninis laivas, naudojamas kaip ginklų pristatymo platforma Antrojo pasaulinio karo metu, o pastaruoju metu – kaip pramoginis laivas. Karo metu kelios kovojančios tautos naudojo šiuos povandeninius laivus, kad įvykdytų slaptus išpuolius prieš uostą plaukiančią laivą. Karinė žmogaus torpedos versija paprastai susideda iš cigaro formos korpuso su viena ar dviem į priekį nukreiptomis narų stotimis ir nuimama kovine galvute. Korpuse sumontuoti nardymo ir apdailos balasto tankai, panašūs į tuos, kurie yra įprastuose povandeniniuose laivuose, ir varomas akumuliatoriumi varomu sraigtu. Šiuolaikinės versijos dažniausiai naudojamos kaip narų transporto priemonės ir yra daug sudėtingesnės ir geriau įrengtos nei jų karinės pirmtakės.
Pirmasis dokumentuotas pilotuojamos torpedos panaudojimas įvyko 1918 m., kai du italų karinio jūrų laivyno narai pilotavo itin primityvų pavyzdį į Austrijos-Vengrijos karinio jūrų laivyno bazę ir nusiuntė mūšio laivą bei krovininį laivą į dugną su limpetinėmis minomis. Nors abu narai buvo paimti į nelaisvę, operacijos sėkmė turėjo padaryti įspūdį Italijos kariniam laivynui, nes idėja buvo prikelta 1938 m. Rezultatas buvo maiale arba „kiaulė“, 22 pėdų ilgio (6.7). m) maždaug 2 pėdų (60 cm) skersmens miniatiūrinis povandeninis laivas. Elektra varomas iš baterijų rinkinio, kiaulė veikė tuo pačiu principu kaip ir įprastas povandeninis laivas su hidroplanais, skirtais nuožulniam vairavimui, ir balastiniais bakais, skirtomis trimis ir nardymo funkcijoms. Nemažai unikalių priedų apėmė porą elementarių narų stočių su plieniniais ir skaidraus plastiko „priekiniais stiklais“ ir paaukštintu skyriumi papildomai įrangai laikyti.
Nuimama kovinė galvutė, pakrauta 660 svarų. (300 kg) TNT sprogmens sudarė cigaro formos korpuso priekinį ketvirtį ir buvo sumontuotas laiko saugiklis, greito atleidimo mechanizmas ir magnetinis pakabos įtaisas. Žmogaus torpeda galėtų lengvai pasinerti į 100 pėdų (30 m) ar didesnį gylį ir veikti jame, jei to prireiktų situacija, todėl įgula negalėtų aptikti net jautriausios priešvandeninės įrangos. Naviguoti šiuose gyliuose padėjo šviečiantys prietaisai, sumontuoti už priekinio naro priekinio stiklo. Abu narai naudojo uždaros grandinės akvalango įrangą, kad kvėpuotų būdami po vandeniu, suteikdami jiems maždaug šešias valandas naudingo oro.
Žmogaus torpedos veikimo koncepcija buvo gana paprasta. Įgula ir torpeda į taikinio veikimo diapazoną, paprastai karinius ar komercinius uostus, buvo atplukdyti įprastiniais povandeniniais laivais. Atsidūrusi vietoje, torpedų įgula paleido savo laivą ir nuplaukdavo į uosto įėjimą paviršiuje. Užmezgus vizualinį kontaktą su tinkamu taikiniu, jie panirdavo ir nuplaukdavo į tikslinį laivą. Kai po taikiniu, kovinė galvutė buvo atskirta nuo korpuso ir pakabinta nuo taikinio, buvo nustatytas laiko saugiklis, paprastai dviem valandoms, ir įgula sėkmingai pabėgo ant torpedos.
Žmogiškąją torpedą puikiai panaudojo Italijos laivynas per reidus, tokius kaip Aleksandrijos uoste 1941 m., kai buvo nuskandinti du mūšio laivai ir tanklaivis. Šios sėkmės paskatino keletą kitų tautų, ypač britų, sukurti savo žmonių torpedų variantus. Britų versija, praminta karieta, su įvairia sėkme buvo naudojama prieš taikinius Tripolyje, Palerme ir Spezijoje. Karo pabaigoje jie buvo plačiai naudojami nuolaužų ir minų valymui iš uostų. Žmogaus torpeda ir šiandien naudojama kaip pramoginis narų transportas, aprūpintas daugybe modernios elektroninės navigacijos įrangos, visiškai kitaip nei jos gana utilitariniai kariniai pirmtakai.