Žmogiškųjų išteklių ekonomika yra terminas, vartojamas apibūdinti kolektyvines strategijas ir metodus, kuriais siekiama spręsti darbo jėgos panaudojimo problemas ir kaip šis panaudojimas turi įtakos didesnei tautos ar kitos vietovės ekonominei gerovei. Paprastai tokio tipo ekonomikoje atsižvelgiama į darbuotojų kaitos, nedarbo ir netgi profesinių sąjungų bei vyriausybės politikos vaidmenį efektyviam žmogiškųjų išteklių panaudojimui. Bendra žmogiškųjų išteklių ekonomikos idėja yra suprasti veiksnius, kurie sąveikauja, kad padėtų augti ir išlaikyti darbo jėgos naudojimą darbo vietoje, kad būtų naudinga abipusiai darbdaviui ir darbuotojui, taip pat įvertinti šių santykių poveikį ekonomikai apskritai.
Žmogiškųjų išteklių ekonomikos naudojimas įmonės funkcijų požiūriu paprastai apima bandymą suderinti įgūdžių rinkinius, reikalingus konkrečiai darbo pozicijai, su konkretaus darbuotojo gebėjimais. Šiame procese reikia įvertinti darbuotojo gabumus, susieti juos su turimu darbu ir nustatyti, ar įdarbinimas bus naudingas ir darbdaviui, ir darbuotojui. Pagal geriausią įmanomą scenarijų darbuotojas yra laimingas ir nekantriai laukia, kol ateis į darbą, mėgaujasi tuo, ką nuveikė per darbo dieną. Kartu darbdavys yra patenkintas darbuotojo produktyvumu ir nereikia gaišti laiko, pinigų ir pastangų bandant pakeisti tą darbuotoją.
Didesniu mastu žmogiškųjų išteklių ekonomika dažnai sutelkia dėmesį į užimtumo problemų, turinčių įtakos didesnei ekonomikai, vertinimą. Tai gali reikšti, kad reikia spręsti nedarbo problemas vienoje ar keliose pramonės šakose ir kaip šie skaičiai įtakoja vartotojų išlaidas ir bendrą ekonomikos skatinimą. Dėmesys darbo įstatymų poveikiui, nesvarbu, ar jis teigiamas, ar neigiamas, taip pat yra šio proceso dalis. Netgi profesinių sąjungų vaidmuo saugant darbuotojų teises ir tai, kaip šie reglamentai daro įtaką darbdavių gebėjimui išlaikyti verslą ilgą laiką, yra laikomi žmogiškųjų išteklių strategijų ir iniciatyvų ekonominiais aspektais.
Žmogiškųjų išteklių ekonomikos sritis siekia suprasti ir valdyti efektyvų darbo jėgos panaudojimą, kad naudos gautų visos susijusios šalys. Tai reiškia, kad įdarbinimas atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio poreikius, taip pat suteikia galimybę augti, o tai naudinga abiem pusėms ateityje. Iš ten atsižvelgiama į tų pastangų poveikį ekonomikos stabilumui, o tai savo ruožtu padeda priimti teisės aktus, iš dalies keičiančius esamą darbo praktiką arba galbūt atveriančius kelią naujos praktikos, kuri galiausiai bus naudinga visiems tos ekonomikos dalyviams, įgyvendinimui.