Žmogus Mėnulyje yra tariamas žmogaus veido atvaizdas, kurį kai kurios kultūros mano esantį Mėnulio paviršiuje. Daugelis žmonių sutinka, kad veidas matomas tik pilnaties mėnuliui. Teigiama, kad vaizdas susidaro iš tamsių sričių, imituojančių dvi akis, nosį ir atvirą burną. Šios sritys iš tikrųjų yra kai kurios Mėnulio jūros, tokios kaip Mare Imbrium ir Serenitatis, kurios su žmonėmis sieja žmogaus akis.
Legenda pasakoja, kad žmogus Mėnulyje yra tikras žmogus. Seniausios tradicijos teigia, kad jo veidas yra Kaino, kuris buvo pasmerktas skrieti aplink Žemę ir amžinai stebėti, ko negalėjo turėti dėl savo išdavystės. Kitos legendos byloja, kad tai senas žmogus, traukiantis krūvą lazdų. Šekspyras mini jį knygoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir nurodo jo žibintą, erškėčių krūmą ir šunį. Net senovės Romoje ir Egipte jau buvo legendų, paaiškinančių veidą mėnulyje.
Nors dauguma legendų nepriskiria konkrečios kilmės žmogui Mėnulyje, kai kurios visuomenės turi ezoterinį veido paaiškinimą. Pavyzdžiui, inuitai tiki, kad jis saugo mirusių žmonių ir gyvūnų sielas. Panašiai nepaliečiai mano, kad tai iš tikrųjų yra mirusio žmogaus veidas, nes mirštantys žmonės keliauja į Mėnulį.
Žmogus Mėnulyje ne visada matomas kaip žmogaus – ar net žmogaus – veidas. Kai kuriose kultūrose tai yra moteris arba gyvūnas, o dažniausiai pasitaikančios figūros yra triušis ar kiškis, varlė arba buivolas. Šiais laikais žmonės, žiūrėdami į pilnatį, atpažino daugybę vaizdų, priklausomai nuo jų įsitikinimų sistemos ir aplinkos. Neįprasti pastebėjimai – piratai, vyras su akiniais, jauna mergina ir varlė.