Yra bent du skirtingi termino „žodinė sutartis“ apibrėžimai. Tam tikra prasme žmonės jį vartoja apibūdindami žodinę sutartį, kurioje žmonės sudaro žodinį susitarimą, tačiau tas susitarimas nėra įforminamas rašytinėmis sutartimis. Kita, labiau technine prasme, žodinė sutartis yra bet kokia sutartis, išreikšta žodžiais, nesvarbu, ar jie yra rašytinė, ar žodinė. Yra ir kitų rūšių sutarčių, kurias žmonės gali sudaryti veiksmais arba neveikimu, be jokio žodinio susitarimo.
Painiojimas su „žodinės sutarties“ prasme kyla dėl to, kad daugelis žmonių vartoja žodį „žodinis“ apibūdindami ištartus žodžius. Tiesą sakant, bet kokia rašytinė sutartis yra ir žodinė sutartis, nes joje yra žodžių. Taigi, kai žmonės kalba apie žodinį susitarimą, jie tikrai turėtų naudoti „žodinę sutartį“, kad įsitikintų, jog žmonės supranta, ką jie turi omenyje, nes kitu atveju kas nors gali patikėti, kad sutartis buvo surašyta.
Žodinėje sutartyje sutarties lūkesčiai yra aiškiai išdėstyti ir visos šalys sutiko su sąlygomis. Kai kurios rašytinės žodinės sutartys sudaromos naudojant pagrindines formas, kuriose žmonėms pateikiami konkretūs blankai, o kitais atvejais jas gali sudaryti teisininkas, kad atitiktų konkrečios situacijos poreikius. Tokios sutarties vykdytinumas skiriasi priklausomai nuo to, ar ji sudaryta žodžiu, ar raštu, nuo sutarties sąlygų ir kitų veiksnių.
Kai pažeidžiama žodinė sutartis, yra keli galimi regreso būdai. Jei sutartis buvo žodinė, be patikimo liudytojo gali būti sunku ją vykdyti, o idealiu atveju jų turėtų būti keli. Rašytines sutartis lengviau vykdyti, nes yra aiškus susitarimo įrašas ir jo negalima ginčyti. Žmonės, kurie nėra tikri, ar veiksmas nepažeis sutarties, turėtų kreiptis į specialistą. Advokatas gali greitai peržiūrėti sutartį, kad sužinotų, ar tam tikras veiksmas yra leidžiamas, arba pasiūlyti iš naujo derėtis dėl sutarties, kad veiksmas būtų leistinas.
Žmonės iš tikrųjų visą laiką savo veiksmais sutinka su sutartimis, nepasirašydami nė vieno dokumento ar nieko nesutikdami žodžiu. Pavyzdžiui, kai kas nors lankosi pas paslaugų teikėją, pvz., gydytoją ar kirpėją, paslaugų priėmimas reiškia, kad klientas ketina mokėti, o paslaugų teikėjas gali pareikšti ieškinį, jei klientui nepavyks. Panašiai, kai kas nors iškviečia santechniką ar elektriką, sutikimas atlikti paslaugą taip pat reiškia ketinimą mokėti.