Žolelių antibiotikai yra bet kokie vaistažolių preparatai, turintys antibakterinių savybių, padedančių kovoti su infekcija. Yra įvairių žolelių, kurios padeda apsisaugoti nuo bakterijų, ir jų galima rasti sveiko maisto ar bakalėjos parduotuvėse tablečių ar žvakučių pavidalu. Kai kurie gydytojai pataria vartoti augalinius antibiotikus, o ne įprastus, nes bakterijos tampa vis atsparesnės dažniausiai naudojamiems antibiotikams.
Žolelių antibiotikų pavyzdžiai yra auksiniai žiedai, česnakai, ežiuolės, imbieras ir erškėtuogės. Jie slopina bakterijų augimą tam tikrose kūno vietose ir gali būti vartojami per burną arba retkarčiais per žvakutes makšties infekcijų atveju. Dažnai galima įsigyti komercinių formų, tačiau daugeliu atvejų tinkamas pasirinkimas yra ir visos žolelės. Taip pat yra papildų, kurių sudėtyje yra įvairių rūšių augalinių antibiotikų, kurie kartu padeda kovoti su rimtesnėmis ar pasikartojančiomis infekcijomis.
Žolelių antibiotikai ne visada rekomenduojami esant sunkioms ar užsitęsusioms bakterinėms infekcijoms. Tokiais atvejais gali būti rekomenduojami įprastesni metodai, nes jie gali greičiau ir efektyviau sunaikinti bakterijas. Tačiau lengvas infekcijas galima geriau gydyti natūraliomis priemonėmis, nes tai padeda išvengti bakterijų atsparumo šiuolaikiniams vaistams. Kartais, norint gydyti ir užkirsti kelią infekcijos pasikartojimui, derinami žoliniai ir tradiciniai antibiotikai.
Kai kurie augaliniai antibiotikai, tokie kaip česnakai ar vitaminas C, gali būti vartojami reguliariai, kad būtų išvengta infekcijų atsiradimo. Česnakai gali būti dedami į daugelį maisto produktų, o imbieras gali būti vartojamas kaip papildas arba dedamas į arbatą ar maistą. Dažnai reguliarus vaistažolių antibiotikų vartojimas apsaugo nuo infekcijų pasikartojimo tiems, kurių bakterijos yra patvarios, padeda vaistams veikti veiksmingiau ir sulaiko bakterijas, kol bus paskirtas gydytojas, kad būtų galima gydyti esamą infekciją.
Žolelių antibiotikų naudojimas yra šiek tiek prieštaringas, o kai kurie gydytojai neprognozuoja jų vartojimo be licencijuoto gydytojo sutikimo. Manoma, kad žolės nėra tokios stiprios kaip įprastinė medicina, o išskirtinis jų naudojimas negali sustabdyti ar sulėtinti kenksmingų bakterijų augimo. Dėl to pacientai gali susirgti labiau nei reikia ir jiems prireikti didesnių vaistų dozių, kai galiausiai apsilankys pas gydytoją. Kiti nesutinka ir teigia, kad augaliniai antibiotikai gali būti tokie pat stiprūs kaip ir vaistai, turintys mažiau šalutinio poveikio, jei juos pakankamai didelėmis dozėmis duoda licencijuotas žolininkas arba gydytojas homeopatas.
Bet kokiu atveju apie infekcijos požymius reikia pranešti gydytojui ar tam tikros rūšies gydytojui. Tai leis kultivuoti bakterijas, kad būtų galima nustatyti, koks tipas sukelia problemą, ir rasti tinkamas gydymo galimybes. Ne visos bakterijos gerai reaguoja į visus vaistus ar vaistažoles, todėl norint tinkamai gydyti ir užkirsti kelią, svarbu nustatyti esamų bakterijų padermę.