Glomerulinė zona yra antinksčių liaukos dalis, kuri gamina hormonus, reaguodama į stresą. Ši zona išskiria hormonų klasę, žinomą kaip mineralokortikoidai, iš kurių aldosteronas yra gausiausias. Glomerulinę zoną gali paveikti kelios ligos, dėl kurių liauka gamina per daug arba per mažai specifinių hormonų ir sutrikdo mineralų apykaitą organizme.
Dalis pavadinimo „glomerulos“ reiškia ląstelių atsiradimą glomerulų zonoje; lotyniškai glomus reiškia kamuolį. „Zona“ tiesiog reiškia „zoną“ arba sluoksnį. Glomerulozės ląstelės atsiranda lankuose arba sankaupose ir dažniausiai yra ovalo formos. Šios ląstelės, išsidėsčiusios virvelėmis, eina aplink kraujo kapiliarus per antinksčius.
Antinksčius sudaro trys ląstelių sluoksniai, iš kurių glomerulų sluoksnis yra ploniausias išorinis sluoksnis. Glomerulinę zoną supa audinių ir raumenų kapsulė, apsauganti liauką. Zona fasciculata ir zona reticularis sudaro kitas zonas. Ląstelės trijuose sluoksniuose yra labai panašios, nors kiekviename jų esančių fermentų tipai skiriasi ir kiekviename iš jų gaminami skirtingi hormonai.
Mineralokortikoidai yra kortikosteroidiniai hormonai, gaminami glomerulų zonoje. Šie hormonai, daugiausia aldosteronas, turi įtakos tam, kaip organizmas naudoja mineralus, ir yra atsakingi už kraujospūdžio reguliavimą, subalansuodami vandens ir druskos kiekį kraujyje. Aldosteronas padeda inkstams reabsorbuoti natrį ir vandenį bei išskirti kalį, kuris veikia kraujo tūrį ir kraujospūdį. Tai taip pat veikia prakaito liaukas, seilių liaukas ir skrandį. Dėl vandens pakartotinio adsorbcijos ir chlorido molekulių susilaikymo ląstelės plečiasi ir suaktyvėja druskos adsorbcija.
Aldosterono gamybos stimuliavimą glomerulinėje zonoje veikia kalio jonų kiekio kraujyje padidėjimas ir angiotenzino II, peptido, sukeliančio kraujagyslių susiaurėjimą, koncentracija. Šios cheminės medžiagos skatina kalcio jonų judėjimą į glomerulų ląsteles, suaktyvindamos fermentus. Šiuo metu mokslininkai iki galo nesupranta kalcio judėjimo mechanizmo.
Nors antinksčių vėžys yra labai retas, glomerulinėje zonoje gali išsivystyti vienas piktybinis tipas – antinksčių žievės karcinoma. Nors jis auga išoriniame sluoksnyje, jis gali sukelti hormonų, kuriuos gamina bet kuri antinksčių dalis, koncentraciją, įskaitant kortizolį, testosteroną ar estrogeną, taip pat aldosteroną. Amžius ir tam tikros genetinės sąlygos paprastai yra didžiausi šios vėžio formos rizikos veiksniai.
Kitos sąlygos gali paveikti glomerulų zoną, įskaitant hiperaldosteronizmą, dar žinomą kaip Kono sindromas. Hiperaldosteronizmą gali sukelti navikas arba antroji būklė. Tai sukelia per didelę aldosterono gamybą, kuri paprastai sukelia aukštą kraujospūdį, nuovargį ir raumenų silpnumą.