Elektroninės atliekos, dar vadinamos elektroninėmis atliekomis, tapo rimtu aplinkosaugininkų rūpesčiu, nes kasmet į sąvartynus išmetama vis daugiau elektroninių prekių. Daugelis vartotojų nežino, kad elektronikoje, pavyzdžiui, kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose, iš tikrųjų yra toksinų, kurie gali išsiplauti į dirvą ir pakenkti aplinkai. Problemą dar labiau apsunkina tai, kad daugelis buitinės elektronikos gamyboje naudojamų elementų yra gana vertingi, todėl įmonės bando juos atkurti iš apleistos elektronikos, o nepageidaujamas dalis išmesti nesaugiu būdu.
Kai kurios šalys priėmė įstatymus dėl elektroninių atliekų, siekdamos, kad jos nepatektų į sąvartynus arba sąvartynus, kurie yra įrengti toksiškoms medžiagoms tvarkyti. Elektroninėse atliekose esantys sunkieji metalai, tokie kaip švinas, kadmis ir gyvsidabris, kelia rimtą pavojų aplinkai ir sveikatai. Nors daugelis vartotojų yra išmokyti galvoti apie tokius dalykus kaip katodinių spindulių vamzdžiai kaip apie pavojingus gaminius, kuriuos reikia specialiai šalinti, dauguma mobiliųjų telefonų nejungia, pavyzdžiui, su beriliu – toksišku sunkiuoju metalu, galinčiu smarkiai pakenkti plaučiams. Be jose esančių toksinų, elektroninės atliekos taip pat labai ilgai suyra, o tai reiškia, kad jos užims vietą sąvartynuose šimtmečius.
Klausimas, ką daryti su elektroninėmis atliekomis, yra rimtas. Pirmajame pasaulyje daugelis įmonių ėmėsi veiksmų, kad sumažintų susidarančių elektroninių atliekų kiekį. Įmonės, gaminančios elektroniką, pradeda atsiimti prekes, kai jos jau nebegalioja, kad būtų galima saugiai pašalinti tinkamus elementus, tokius kaip varis, o likusią elektronikos dalį saugiai išmesti. Tačiau didelė dalis nepageidaujamos elektronikos pirmajame pasaulyje yra siunčiama į Trečiąjį pasaulį.
Kartais šios elektroninės atliekos vežamos prisidengiant humanitarinėmis priežastimis, argumentuojant, kad senos technologijos vis dar gali padėti įveikti atotrūkį tarp pirmojo ir trečiojo pasaulio. Pavyzdžiui, lėti nešiojamieji kompiuteriai, kurių nepageidaujama Jungtinėse Valstijose, gali turėti didelį skirtumą Afrikoje gyvenantiems žmonėms. Tačiau didžioji dalis šios įrangos iš tikrųjų atkeliauja netinkamos naudoti ir sugedusios, o pinigų trokštantys žmonės bando iš dovanotos įrangos surinkti tinkamų naudoti medžiagų, pavyzdžiui, vertingų metalų. Deja, daugumai šių asmenų trūksta mokymo, kaip elgtis su pavojingomis medžiagomis, naudojamomis elektronikos gamyboje, ir jie gali pakenkti sau ir savo bendruomenei nuodingoms cheminėms medžiagoms ir metalams.
Kitais atvejais tikros elektroninės atliekos siunčiamos į trečiojo pasaulio šalis gabenimo konteinerio kroviniu. Daugelis įmonių, kurios teigia, kad „perdirba“ elektronines atliekas, iš tikrųjų siunčia taršą į kitas šalis. Krūvos nepageidaujamos plataus vartojimo elektronikos kaupiasi pakelėse ir trečiojo pasaulio sąvartynuose, išplaunančios toksinus į dirvą ir gruntinius vandenis, dėl kurių atsiranda pasėlių trūkumas, apsigimimai ir sunkios ligos. Keletas aplinką tausojančių įmonių pradėjo pasisakyti prieš šią praktiką ir imasi veiksmų saugiai išmesti elektronines atliekas, padedamos vyriausybių, kurios pradėjo reikalauti, kad parduodant naują plataus vartojimo elektroniką būtų taikomi elektroninių atliekų tvarkymo mokesčiai.