Nors Charlesas Darwinas raudonavimą kažkada pavadino „ypatingiausiu ir žmogiškiausiu iš visų posakių“, mokslininkai dar turi išsiaiškinti, dėl ko kai kurie žmonės raudonuoja.
Nors raudonis dažnai painiojamas su paraudimu, šios dvi problemos labai skiriasi. Paraudimas paprastai apima didesnę veido dalį ir kaklą bei viršutinę krūtinės dalį. Jis taip pat paprastai turi identifikuojamą fizinę priežastį, pvz., rožinę, menopauzę, karcinoidinį sindromą arba neigiamą reakciją į tam tikrų rūšių receptinius vaistus. Palyginimui, paraudimas apsiriboja skruostais ir sukelia sumišimas ar nerimas.
Fiziologiniu požiūriu veido paraudimas atsiranda dėl to, kad viename kvadratiniame milimetre veido odoje yra daugiau kapiliarų kilpų, taip pat daugiau kraujagyslių tūrio vienete nei kitose kūno dalyse. Be to, skruostų kraujagyslės turi platesnį skersmenį ir yra arčiau odos paviršiaus. Skruostų audinyje esantis skystis nėra linkęs taip užgožti kraujagyslių, kaip kitose kūno vietose. Kai kūnas susiduria su stresu, „kovok arba bėk“ atsakas įsijungia ir išskiria papildomą adrenaliną, kuris stimuliuoja simpatinę nervų sistemą ir sukelia veido paraudimą.
Daugybė skirtingų tipų žmonių susiduria su paraudimo problemomis, tačiau ši būklė ryškesnė tiems, kurių veido oda yra labai blyški. Nors moterys dažniausiai parausta dažniau nei vyrai, joms taip pat geriau pavyksta užmaskuoti savo problemą sumaniai pasidaryti makiažą. Statistiškai paaugliai parausta dažniau nei suaugusieji, tačiau mokslininkai nėra tikri, ar tai sukelia brendimo metu vykstantys hormoniniai pokyčiai, ar tinkamų stresinių situacijų įveikos mechanizmų stoka.
Nors daugelis žmonių tam tikru gyvenimo momentu parausta, kai kuriems asmenims ši būklė gali sukelti rimtų gyvenimo būdo problemų. Reguliariai raudonuojantys žmonės gali taip susigėsti dėl savo problemos, kad vengia galimų provokuojančių veiksnių, tokių kaip susitikimas su naujais žmonėmis, pokalbis didelėje grupėje ar naujos veiklos išbandymas. Teigiama, kad žmonės, kurie keičia savo kasdienę veiklą, remdamiesi paraudimo baime, kenčia nuo eritrofobijos – termino, kuris pažodžiui reiškia „paraudimo baimę“. Žmonės, sergantys eritrofobija, patirs tokius simptomus kaip burnos džiūvimas, pykinimas, dusulys, galvos svaigimas, širdies plakimas ar gausus prakaitavimas, kai susiduria su situacija, dėl kurios jie praeityje buvo labai raudoni. Kadangi eritrofobija yra susijusi su socialiniu nerimo sutrikimu, ši būklė paprastai gydoma panašiai.
Kai kurie žmonės netgi kenčia nuo sutrikimo, vadinamo idiopatine kaukolės veido eritema, dėl kurios jie parausta be jokios provokacijos arba be jokios provokacijos. Ši būklė paprastai gydoma kognityvine elgesio terapija, nors ekstremalesniais atvejais kartais gali padėti chirurginė procedūra, vadinama endoskopine transtorakaline simpatikotomija, kurios metu tam tikros simpatinio nervo kamieno dalys sudeginamos, pašalinamos, perpjaunamos arba suspaudžiamos, kad būtų išvengta paraudimo reflekso. .