Visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje įprasta, kad nuotaka priimamajame meta savo puokštę, o visos dalyvaujančios vienišos moterys varžosi dėl jos gaudymo. Sakoma, kad moteris, kuri pagauna puokštę, bus kita, kuri ištekės. Bet kaip atsirado šis paprotys?
Viduramžių Europoje nuotaka paprastai nesitikėjo vėl vilkėti savo vestuvinę suknelę, o suknelė buvo laikoma sėkme kitoms moterims, vaisingumo žavesiui. Po vestuvių vienišos moterys vijosi nuotaką ir nuplėšė nuo jos suknelės gabalus, palikdamos ją suplyšusią. Bėgant metams vestuvinės suknelės brango ir tapo įprasta, kad moterys jas pasilikdavo kaip atmintį arba perduotų dukrai vestuvių dieną.
Kad svečiai nesuplėšytų vestuvinės suknelės, nuotakos ėmė mėtyti kitus daiktus, iš kurių vienas buvo keliaraištis. Vėliau puokštė tapo tradiciškiausiai metamu objektu. Vestuvinė puokštė ypač tinka šiam naudojimui, nes gėlės simbolizuoja vaisingumą, o kaip greitai gendančius daiktus nuotaka nenorėtų pasilikti. Puokštė taip pat yra saugesnis daiktas mėtyti nei keliaraištis, nes kartais buvo žinoma, kad nepaklusnūs ir nekantrūs vestuvių svečiai keliaraištį bandydavo atimti iš nuotakos, kai ji dar jį nešiojo.
Kai kurios šiuolaikinės nuotakos ir jaunikiai nemėgsta tradicijos mesti puokštę ir ją arba modifikuoja, arba visai jos atsisako. Puokštę mėtyti gali būti nepatogu nesusituokusioms viešnioms, kurios nenori tekėti arba kurios jaučiasi primestos vietoje. Be to, konkurencija pagauti puokštę gali tapti žiauriu spūstimi. Kai kurios nuotakos renginį rengia taip, kad puokštę gautų jų tarnaitė ar susižadėjęs draugas. Kiti renkasi kiekvienai savo pamergei dovanoti po nedidelę puokštę arba kiekvienai moteriai priėmime įteikti po gėlę iš nuotakos puokštės.