Yra daugybė priežasčių, kodėl savininkai nusprendžia eutanazuoti arklius, kurie patyrė sunkių kojų traumų. Visų pirma, tai yra sužaloto arklio gyvenimo kokybės problema, nes net ir geriausiomis aplinkybėmis sulaužyta koja gali užtrukti mėnesius. Be to, pertraukos dažnai yra linkusios į daugybę komplikacijų, įskaitant kraujotakos sutrikimą kojoje, žaizdas dėl imobilizuojančių stropų ir uždegimą. Savininkai taip pat turi atsižvelgti į pertraukos gydymo išlaidas, kurios paprastai yra labai brangios.
Arkliai nereaguoja į suluošinančius sužalojimus taip, kaip galėtų jų šeimininkai. Asmuo, kurio koja sulaužyta, po traumos gali likti nejudrus arba trauktas kelias savaites. Kita vertus, arklys yra natūraliai priverstas visą laiką laisvai judėti. Pailginto lovos atramos idėja visiškai prieštarauja judėjimui auginamam arkliui.
Kai arkliui lūžta koja, gydymo režimas dažnai būna sudėtingas ir brangus. Agresyviausioms terapijoms, tokioms kaip gydymas šaltuoju lazeriu, gydomasis ultragarsas ar aktyvaus magnetinio lauko terapija, skiriami tik jauniausi ir sveikiausi arkliai. Net jei arklį galima nuraminti, kol koja gyja, jis negali ištverti savaičių ar mėnesių santykinio nejudrumo. Arklys, kuris jaučiasi įstrigęs ankštame garde, linkęs šokti stepą, o tai gali lengvai pabloginti pradinę pertrauką.
Netgi stropo naudojimas siekiant sumažinti stresą dėl sulaužytos arklio kojos turi nemažai trūkumų. Stropai dažniausiai naudojami sergančiam arkliui įkelti į laukiantį greitosios pagalbos automobilį arba kitoms trumpalaikėms transportavimo reikmėms. Arklys negali išbūti strope ištisas savaites. Nuolatinis odos trynimas dažnai sukelia pavojingų opų atsiradimą.
Dėl arklio kojos anatomijos taip pat sunku gydyti lūžį. Pertraukos sunkumas dažnai priklauso nuo to, kurioje kojos vietoje jis įvyko, o viršutinės blauzdos sužalojimus paprastai lengviau gydyti nei blauzdos. Arkliai neturi daug kraujotakos apatinėse kojose, todėl traumos ten gyja labai lėtai. Be to, kojos turi nešti didžiąją arklio svorio dalį, todėl joms bus lengva iš naujo sulaužyti kaulą, kol jis gyja.
Arklio raumenų struktūra reikalauja, kad kojos atlaikytų didelį svorį. Jei arklys ilgesnį laiką pakabintas nuo stropo, kojų raumenys greitai pradeda atrofuotis ir silpti. Arklys, patyręs daugybinius lūžius, turi naudoti įtvarą, kad lūžusi koja galėtų ir toliau nešti svorį.
Taip pat yra didelė tikimybė, kad aplink arklio koją išsivystys oportunistinės infekcijos. Jei aplink pažeistus kaulus implantuojamos chirurginės plokštelės ar breketai, visada yra rizika, kad oda gali tinkamai neužgyti. Arkliai taip pat linkę į nagų uždegimą, vadinamą laminitu. Kitų sveikatos problemų gydymas gali būti ypač sunkus, kai arkliui jau lūžo koja.
Mintis nužudyti arklį dėl lūžusios kojos kai kam gali pasirodyti nerimą kelianti, tačiau dažniausiai sprendimas priimamas tik po išsamios apžiūros ir pasitarimo su kvalifikuotu veterinaru. Arklių savininkai turi suderinti galimą gydymo sėkmę ir galimą žirgo gyvenimo kokybę. Niekada nėra lengvas sprendimas numalšinti kenčiantį gyvūną, tačiau tam tikras traumas ne visada galima išgydyti nesukeliant gyvūnui dar daugiau streso. Sulaužyta koja nėra toks automatinis mirties nuosprendis, koks buvo anksčiau, tačiau savininkai turi suprasti visas agresyvios gydymo programos pasekmes.