Kadangi žuvis laikoma itin sveika ir naudinga mėsa, daugelis vartotojų skatinami ją įtraukti į savo racioną. Dėl padidėjusios žuvies paklausos daugelis laukinių žuvų populiacijų pergavo. Reaguojant į tai, buvo įkurti žuvininkystės ūkiai, auginantys žuvis uždarose, tinklinėse teritorijose. Išauginta žuvis gali būti vertinama kaip tvarus atsakas į pernelyg didelę žvejybą, bet, deja, ūkiuose auginamos žuvys gali būti ne tokios ekologiškos, kaip atrodo. Pasaulyje vyksta diskusijos dėl ūkiuose auginamų žuvų, todėl vartotojams sunku pasirinkti, kas būtų naudinga žuvims, kartu įtraukiant žuvį į savo mitybą.
Yra daug problemų, susijusių su ūkiuose auginamomis žuvimis, todėl jos yra netinkamas mitybos pasirinkimas, išskyrus tam tikras žuvų ir jūros gėrybių rūšis. Pavyzdžiui, vėžiagyviai, pavyzdžiui, austrės, sėkmingai auginami dešimtmečius, o austrių auginimas iš tikrųjų yra naudingas jūrų aplinkai. Tam tikros rūšys, tokios kaip tilapijos, eršketai ir šamai, dažnai auginamos tvariai ir aplinkai nekenksmingu būdu.
Tačiau žmonės turėtų vengti pirkti daugumą kitų ūkiuose auginamų žuvų rūšių. Pirmiausia rūpi žmonių sveikata. Ūkyje auginamos žuvys šeriamos pigiu ir standartizuotu maistu. Dėl to maistingumas skiriasi daug mažiau nei jie gautų laukinėje gamtoje, o tai sukuria mažesnę maistinę vertę vienam kilogramui nei laukinės žuvys. Ūkyje auginamų žuvų pašaruose taip pat yra daug riebalų, o riebaluose koncentruojami kenksmingi toksinai, tokie kaip PCB.
Žuvininkystės sveikata taip pat kelia didelį susirūpinimą ūkiuose auginamų žuvų atžvilgiu. Daugelis ūkiuose auginamų žuvų šeriamos Pietų Amerikos žvejybos žuvimis, kurios dėl to sparčiai senka. Be to, ūkiuose auginamos nevietinės rūšys gali pabėgti, o tai kenkia vietinėms regiono rūšims. Ūkyje auginamos žuvys taip pat nešioja ligas ir parazitus, nes laikomos sandariai supakuotuose gardeliuose. Nors ūkiuose auginamos žuvys yra prikrautos antibiotikų, laukinės žuvys regione – ne, jos gali ir serga.
Jūrų aplinką taip pat labai veikia ūkiuose auginamos žuvys. Dauguma žuvų valgo gana neefektyviai, didžiąją dalį maisto numeta į vandenyno dugną ir suvirškina tik nedidelę dalį to, ką suvalgo. Kai žuvys laikomos pastovioje aplinkoje, tai sukelia eutrofikaciją, koncentruotą maistinių medžiagų padidėjimą, o tai galiausiai veda į negyvąją zoną. Ūkyje auginamos žuvys taip pat sukelia kitokio pobūdžio taršą, kurią gali būti sunku pašalinti net išvežus ūkyje auginamas žuvis iš regiono.
Laukinių sugautų žuvų, tokių kaip ilgapelekiai, geltonpelekiai tunai, ančiuviai, mėlynosios žuvys, Ramiojo vandenyno menkės, vėžiai, otas, sardinės, hoki, mahi-mahi ir skumbrės, paieška yra puikus būdas palaikyti tvarią žvejybą ir žvejybos praktiką. Visada reikėtų vengti tokių žuvų, kaip jūriniai ešeriai, ešeriai, rykliai, paprastieji tunai, durklažuvės ir tralomis arba giliomis tralomis žvejojamų rūšių žuvys, nes daugelis šių žuvų rūšių yra labai išeikvotos. Tralavimas ir gilinimas taip pat labai kenkia jūros aplinkai. Manoma, kad omarus, krabus, jūrų liežuvius ir snapus galima valgyti, nors žvejybai gresia pavojus, todėl vartotojai gali norėti jų vengti.