Dauguma žmonių, pamatę ką nors kitą žiovaujantį, greitai pajunta norą ir žiovauti. Nuo 40 iki 60 % žmonių žiovulys automatiškai tampa užkrečiamas ir patys žiovauja. Įprasti mokslininkų atsakymai, kodėl žmonėms žiovulys yra užkrečiamas, buvo tokie, kad, nors tai buvo neabejotinai tikras reiškinys, tam nebuvo jokios akivaizdžios priežasties. Tačiau 2005 m. Suomijos mokslininkų atlikti tyrimai gali nurodyti, kad tam tikros smegenų dalys yra atsakingos.
Kai žmogus mato ką nors kitą žiovaujant, jam dažniausiai nesąmoningai kyla noras daryti tą patį. Žmonės gali suvokti potraukį, tačiau mokslininkai teigia, kad troškimas žiovauti prasideda nesąmoningai. Tai reiškia, kad signalas turi apeiti veidrodinę neuronų sistemą, o tai yra procesas, dėl kurio šis atsakas būtų sąmoningas ir imituojantis veiksmas. Anksčiau mokslininkai dažnai teigdavo, kad veidrodinė neuronų sistema sukelia žiovavimą.
Vietoj to, mokslininkai nustatė, kad matant ką nors kitą žiovaujant, atrodo, kad smegenų periamigdalos dalys tampa neaktyvios. Tai mažytė smegenų dalis abiejose galvos pusėse, padedanti interpretuoti tokius dalykus kaip veido išraiškos. Jei tai veikė, sąmoningas atsakas į žiovavimą gali būti: „O, jis pavargęs“. Tačiau laikinai užblokavus tokį skaitymą, atsakymas iš pradžių negali būti sąmoningas suvokimas.
Tai konkrečiai nepaaiškina, kodėl žmonėms žiovulys yra užkrečiamas, tačiau tai rodo, kad yra smegenų skyriai, atsakingi už tai, kaip žmogus suvokia žiovavimą. Be to, atsakas prasideda ne nuo veidrodinės neuronų sistemos, o apeina ją.
Kiti paaiškinimai apima mintį, kad žiovulys galėjo išsivystyti ankstyvame amžiuje kaip būdas signalizuoti arba nustatyti miego grafikus. Užkrečiamas žiovulys reiškė, kad galbūt daugiau nei vienas žmogus buvo pavargęs ir žmonės turėtų atitinkamai miegoti. Kadangi nuovargis gali rodyti ne tokį energingą atsaką į pavojų, žiovulys reikštų, kad žmonės turėtų rasti prieglobstį ir išeiti iš pavojaus. Tie, kurie žiovojo ir atkreipė į tai dėmesį, galėjo būti atrinkti į rūšį, nes jie gerai išsimiegojo ir buvo atidesni pavojui.
Tikslus mechanizmas ir priežastys, kodėl žmonės žiovauja reaguodami į kitus, vis dar nėra aiškiai suprantami. 2005 m. atliktas tyrimas gali parodyti kelią, kur ieškoti daugiau užuominų apie šį įdomų ir automatinį žmogaus elgesį.