Yra daugybė teorijų, kodėl žmonės mėgsta žiūrėti baisius filmus. Žinoma, kai kuriems žmonėms jie nerūpi, o daugiausiai bauginančių filmų žiūrovų dažniausiai sudaro vyresni paaugliai ir 20 metų amžiaus žmonės. Vis dėlto yra brandesnių auditorijos narių, kuriems patinka jaudulys ir šaltkrėtis, todėl daugelis tyrinėtojų suabejojo, kodėl. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad filmai atspindi visuomenės nykimą, parodo, kaip svarbu laikytis visuomenės normų, arba leidžia žmonėms jausti baimę kontroliuojamoje aplinkoje.
Kai kurie žmonės žiūri į baisius filmus, ypač į žiauresnius filmus, kaip į nykstančios visuomenės produktą ir padidėjusį susidomėjimą smurtu ar poreikį jį patenkinti. Ši teorija yra šiek tiek patikrinta, ir galiausiai ji neturi didelio svorio. Net ankstyviausios visuomenės turėjo savo „pabaisas“ arba pasakojimus apie dievus, žmones ir žvėris, kurie darė neapsakomus siaubus. Nors Hanibalas Lectoras gali būti košmaras, graikų mitologijoje toks yra Atėjo namas, kuriame minimi kai kurie siaubingi kanibalizmo atvejai. Net Biblija turi savo milžinus, ištisų miestų sunaikinimą ir, ypač Senajame Testamente, įniršusį Dievą, kuris gali trypti žmones, kol jo kojos sušlaps nuo jų kraujo. Josephas Campbellas ir Carlas Jungas šias ankstyvąsias istorijas pavadino įspėjamaisiais pasakojimais, kuriuose vaizduojamas piktas kerštas tiems, kurie išdrįso už įprastų visuomenės ribų.
Įspėjamosios pasakos teorija yra susijusi su filmais. Atrodo, kad daugelis vaizduoja chaosą, atsirandantį, kai žmonės nesilaiko to, kas laikoma visuomenės normomis. Jie taip pat buvo naudojami praeityje, ypač „slasher“ filmuose, reklamuojant temas apie tai, kaip gali vyrauti nekaltybė. Didžiulė Johno Carpenterio filmo „Helovinas“ kritika buvo ta, kad vienintelis išlikęs veikėjas buvo nekaltas ir seksualiai nepatyręs. Vėliau Wesas Cravenas su tuo žaidžia filme „Scream“, kai paaugliai siaubo filme deklamuoja formulę, kas jus nužudys. Viena iš esminių „slasher“ filmų vertybių yra „Neturėk sekso“.
Tačiau baisūs filmai nėra tik įspėjamieji pasakojimai. Kiti teigia, kad tai yra vyro būdas patirti baimę kontroliuojamoje aplinkoje. Tokia patirtis gali būti maloni, nes baimę galima suvaldyti ir ji apsiriboja išgalvota pabėgimo forma, trunkančia porą valandų. Kai kurie mano, kad šių filmų malonumas yra analogiškas važiavimui amerikietiškais kalneliais. Nežinomybės jaudulys padidina širdies ritmą ir padidina adrenaliną, o kadangi „gąsdinimai“ nekelia jokios realios grėsmės, juos galima apdoroti, juoktis ir mėgautis. Tikra baimė, su kuria žmonės turi susidurti kiekvieną dieną, yra daug baisesnė, nes jos nebūtinai galima suvaldyti, tačiau siaubo filmo žiūrėjimo katarsis gali būti būdas, kuriuo žmonės susiduria su tikra, o ne įsivaizduojama baime.
Kai kurie tyrimai rodo, kad tikrasis siaubo filmų patrauklumas yra palengvėjimas jiems pasibaigus. Kiti tyrimai, ypač 2007 m. Eduardo Andrade’o ir Joelio B. Coheno atliktas tyrimas, teigia, kad žmonėms patinka žiūrėti siaubo filmus, nes jie yra būdas vienu metu patirti ir teigiamas, ir neigiamas emocijas. Tuo pačiu metu ekrane žaidžia neigiami ir kartais absoliučiai siaubingi vaizdai, filmą žiūrintis žmogus taip pat patiria teigiamas emocijas. Ši dvejopa emocinė būsena gali sustiprinti poreikį toliau žiūrėti siaubo filmus, nes tai yra atvejis, kai priimtina jaustis dviejose priešingose būsenose. Toks paaiškinimas taip pat gali paaiškinti, kodėl kai kuriems žmonėms gali patikti labai liūdni filmai.
Kad ir kokia būtų priežastis, bauginančių filmų žiūrėjimas greičiausiai išliks nuolatiniu kultūros reiškiniu. Jo šaknys yra senovės kultūrose, kur žodiniai pasakojimai apie reikšmingą siaubą tikrai gali pasirodyti bauginantys. Kadangi filmai yra dominuojantis kultūros produktas, tikėtina, kad ši laikmena gali patenkinti galbūt pirminį kai kurių žmonių poreikį išsigąsti.