Alegorijos funkcija literatūroje yra perteikti sudėtingą idėją per gilų metaforinį pasakojimą. Tarp žinomų alegorijų yra Dantės „Dieviškoji komedija“, George’o Orwello „Gyvulių ūkis“ ir Johno Bunyano „Piligrimo pažanga“. Visuose šiuose kūriniuose naudojamos alegorinės technikos, skirtos perteikti skirtingas žinutes tiems, kurie pažodžiui parašyti puslapyje. Alegorija gali būti laikoma išplėstine metafora.
Literatūrinius metodus dažnai naudoja grožinės literatūros ar poezijos rašytojai, norėdami perteikti idėją maloniau ar lengviau suprantamu būdu. Panašumas, metafora ir pranašiškas klaidingumas yra trys tokie metodai. Palyginimui naudojamas žodis „patinka“ arba „kaip“, kad aprašomas veiksmas ar objektas būtų susieti su kažkuo labiau pažįstamu. Metafora yra labai panaši, išskyrus tai, kad joje nenaudojamas reiškiantis žodis, pvz., „patinka“; tai tik ką nors apibūdina taip, lyg tai būtų kažkas kita. Pavyzdžiui, piktas žmogus gali būti apibūdintas kaip „verdantis kraujas“, tačiau jo kraujas verda ne tiesiogine prasme.
Alegorija literatūroje iš esmės yra išplėstinė metafora. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad alegorijos dažniausiai yra ištisos siužetinės linijos, o ne tik aprašymas ar ištrauka. Knygoje „Gyvulių ūkis“ Orwellas aprašo revoliuciją tarp gyvūnų fermoje, kad iš tikrųjų atkreiptų dėmesį į kapitalistinę demokratiją Anglijoje ir JAV bei komunistinį režimą Rusijoje. Orwellas tai padarė norėdamas savo knygos politinį turinį sudėti į lengviau įsisavinamą paketą, tačiau vis tiek pabrėžė politinį tašką.
Bet kuri istorija, kuri literatūroje yra alegorija, taip pat gali būti interpretuojama nominalia verte. Tai reiškia, kad „Animal Farm“ tiesiogine prasme gali būti interpretuojama kaip istorija apie gyvūnus. Pagrindinė alegorijos funkcija literatūroje yra užmaskuoti idėją per protingą simbolinių reikšmių seriją, kad išplėstos metaforos kontekste idėja būtų suprantama giliau. Galima manyti, kad alegorinės istorijos ar eilėraščiai turi du lygius: vieną tiesioginį ir kitą perkeltinį.
Literatūroje žinoma alegorija yra Dantės „Dieviškoji komedija“, kurioje pats Dantė keliauja per pragarą, skaistyklą ir dangų, per pirmąją vedamas kito poeto Vergilijaus. Per visas istorijas Dantė iš tikrųjų seka savo religinį gyvenimą, iš „tamsaus miško“, kuris, kaip paprastai manoma, reprezentuoja vietą, kurioje jis neturi religijos, pereina į rojų, kuris yra dvasinis nušvitimas ir galiausiai krikščionybė. Nors tai būtų galima apibūdinti pažodžiui, autobiografine prasme Dantės versija yra labiau įtraukianti, nes joje yra mitinių scenų ir didesnė nei gyvenimas istorija.