Aliteracijos funkcija literatūroje yra pabrėžti tam tikrą dalyką arba padaryti kurį nors kūrinio aspektą įsimintinesnį. Pavyzdžiui, prozoje aliteracija dažnai naudojama siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį į konkretų sakinį ir jį išskirti. Aliteracija taip pat dažnai naudojama įvardijant simbolius, kad jie turėtų įsimintinesnius vardus, kuriuos smagu pasakyti garsiai. Nors aliteracijos funkcija tiek poezijoje, tiek prozoje yra beveik tokia pati, poetai dažnai ją naudoja siekdami nustatyti eilėraščio ritmą ir jo fonetines savybes.
Aliteracija literatūroje – tai tam tikrų žodžių vartojimas kartu su panašiais priebalsiais, dažniausiai kiekvieno žodžio pradžioje arba toje pačioje vietoje. Pats šio straipsnio pavadinimas apima aliteraciją, nes kiekvieno žodžio pradžioje kartojasi ne tik „l“, bet ir po jo einantis garsas „t“. Aliteracija dažnai naudojama tiek prozoje, tiek poezijoje, nors kiekviena forma gali pasiekti skirtingus dalykus.
Prozoje jis paprastai naudojamas tam, kad tam tikra eilutė labiau išsiskirtų iš aplinkinių eilučių. Paskutinė F. Scotto Fitzgeraldo „Didžiojo Getsbio“ eilutė yra puikus aliteracijos literatūroje pavyzdys, susidedantis iš „Taigi mes plaukiame toliau, valtys prieš srovę, nepaliaujamai nešamos atgal į praeitį“. Šis „b“ garsų kartojimas sustiprina sakinyje nurodytą pradinę plakimo idėją ir sukuria ritmą bei garsą eilutėje beveik kaip būgnas. Aliteruodamas literatūrą, Fitzgeraldas palaikė eilutėje pateiktą idėją, naudodamas joje esančius žodžius, kad sukeltų ritmo jausmą ir daužytųsi į objektą, kaip valtis prieš bangas.
Aliteraciją taip pat dažnai naudoja autoriai, sugalvodami veikėjų vardus. Populiarūs komiksų personažų vardai, tokie kaip Peteris Parkeris, Bruce’as Banneris ir Clarkas Kentas, taip pat animacinių filmų personažai, tokie kaip Ančiukas Donaldas, Peliukas Mikis ir Bugs Bunny, naudoja aliteraciją. Taip sukuriami vardai, kuriuos smagu sakyti ir girdėti, taip pat lengva įsiminti.
Aliteracijos vartojimas literatūroje taip pat dažnai apima ir poeziją. Eilėraščiuose aliteracija dažnai naudojama tam, kaip skamba eilutė ar frazė. Kadangi eilėraščiai dažnai skaitomi garsiai, ši tokių žodžių garso kokybė gali būti daug svarbesnė. Eilute „Šilkinis liūdnas ir neapibrėžtas kiekvienos purpurinės užuolaidos ošimas“ Edgaro Alleno Poe „Varnas“ jungia aliteraciją ir onomatopoėją. Poe žodžių pasirinkimas ir tuose žodžiuose esantys „s“ garsai yra ne tik aliteratyvūs, bet ir sukuria patį tų užuolaidų šiugždėjimo ir besislinkimo garsą.