Aliteracijos funkcija poezijoje yra suteikti eilėraščiui alternatyvų ritmą ar metrą. Tai suteikia dar vieną galimybę poetui svarstyti, kaip jis ar ji turėtų sukurti naujausią eilėraštį. Kitos galimybės apima matuoklio keitimą, rimavimą ir laisvą eilėraštį. Aliteracija turi turtingas anglų kalbos tradicijas ir sudarė iki 1066 m. angliškų poetinių formų pamatą. Aliteracija neturi įtakos eilėraščio temai ar turiniui.
Aliteracija – tai pirmojo kirčiuoto žodžio garso kartojimas. Tai dažnai atrodo kaip vienas po kito einantys žodžiai, prasidedantys ta pačia raide, tačiau ne visos raidės ištariamos vienodai, o tikroji aliteracija atkartoja kirčiuotą skiemenį. Kartais kirčiuotas skiemuo yra antras ar trečias žodžio skiemuo, bet retai, jei niekada, paskutinis skiemuo.
Žodžių su pasikartojančiais skiemenimis seka suteikia ir struktūrą, ir ritmą. Aliteracija poezijoje atlieka ir vaizdinę, ir garsinę funkciją. Pasikartojantys garsai leidžia skiemeniui sustiprėti tariant kiekvieną žodį. Tai naudojama norint pabrėžti vartojamos kalbos grožį.
Struktūros požiūriu poezijoje vartojama aliteracija toli gražu nėra laisvoji eilėraščiai. Aliteracinė eilėraščio senoji anglų kalba turėjo specifinę struktūrą. Kiekviena eilutė buvo padalinta į dvi pusiau eilutes; pirmoje pusės eilutėje buvo du aliteratyvūs skiemenys, o antrojoje pusės eilutėje – viena. Paskutinis kirčiuotas eilutės skiemuo, kad iš viso sudarytų keturis, būtų fonologiškai nesusijęs su ankstesniais trimis. Tam parodyti galima naudoti garsiosios senosios anglų kalbos eilėraščio „Beowulf“ segmentą:
„oft Scyld Scefing sceaþena þreatum,
monegum mægþum meodosetla ofteah,
egsode eorlas, syððanærest wearð
feasceaft funden; jis þæs frofre gebad,
weox under wolcnum weorðmyndum þah“
Ritminė aliteracijos funkcija poezijoje išryškėja, kai eilėraštis skaitomas balsu. Vaizdinę funkciją taip pat galima įžvelgti pažvelgus į pasikartojančias raides. Aliteraciją rodo pasikartojantys elementai, tokie kaip „scyld scefing sceathena“ ir „monegum maegthum meodosetla“. Kaip įrodo vertimas, aliteracijos funkciją sunkiau atkurti šiuolaikinėje anglų kalboje:
„Oft Scyld the Scefing iš eskadroninių priešų,
nuo daugelio genčių suplyšo midaus suolas,
awing grafai. Nuo seno jis gulėjo
be draugo, radinys, likimas jam atlygino:
nes jis išaugo po velkinu ir klestėjo turtuose“
Anglų kalba paskutinės dvi eilutės geriausiai parodo aliteracijos funkciją poezijoje. Funkcija tapo sunkesnė, nes po normanų užkariavimo 1066 m. anglų poezijos pobūdis pasikeitė dėl daugelio priežasčių. Pirma, pati kalba išsivystė ir įvairėjo, todėl dabar paprasčiausiai sunkiau naudoti šiuolaikinį žodyną kuriant aliteratyvią eilutę. Antra, viduramžių prancūzų poezijos įtakoje poetiniai stiliai pasikeitė iš aliteracijos į tokias formas kaip jambinis pentametras ir rimuotos galūnės.