Literatūriniu požiūriu pagrindinė aliuzijos funkcija poezijoje yra ta, kad joje vartojamas galingas žodis, frazė ar kultūrinė nuoroda, kurią skaitytojai turėtų suprasti, kad paprasčiausiai pavaizduotų sudėtingą koncepciją. Šiuo tikslu aliuzija konkrečiai nurodo žmones, vietas ir dalykus istorijoje, literatūroje ir visuomenėje. Be to, aliuzija gali būti naudojama poezijoje, siekiant padėti nustatyti toną ir poetinę formą.
Aliuzija labai naudojama karo poezijoje, kad padėtų vaizduoti sunkias rašytojų emocijas. Be to, aliuzija poezijoje dažniausiai naudojama socialinėms situacijoms reikšti. Pavyzdžiui, poetas, norėdamas perteikti visuomenės problemas, kažką gali pavadinti ligotu ar iškreiptu. Aliuzija netgi gali būti naudojama poetiniame pasakojime vaizduojant save. Pavyzdžiui, poetai modernistai tikėjo, kad prasmę ir išmintį žmogus gali rasti tik savyje, o gamtą dažnai naudodavo kaip aktualią aliuziją.
Intertekstinės nuorodos į kitus tekstus taip pat yra aliuzijos veiksnys poezijoje. Daugelis poetų savo literatūroje remiasi klasikiniais tekstais. Pavyzdžiui, eilėraštyje Hugh Selwyn Mauberley Ezros Poundo eilutė „Jo tikroji Penelopė buvo Flobertas“ nurodo Penelopę, Odisėjo žmoną Homero „Odisėjoje“, ir leidžia manyti, kad Gustave’as Flaubertas, prancūzų simbolistas, gali atitikti Mauberley standartus kaip partneris. Net klasikiniai poetai savo kūryboje naudojo aliuzijas. Pavyzdžiui, Dante Alighieri pavadino mitologines graikų figūras kaip baimės simbolius Inferno.
Nors užuominos trumpos, jose gausu svarbių nuorodų. Poetai gali naudoti aliuzijas, kad padėtų lengvai pavaizduoti situacijas, nurodydami tam tikrus laikotarpius ir įvykius. Aliuzijos naudingos ir poetams, kurie siekia prisitaikyti prie konkrečios poetinės formos. Aliuzija poezijoje dažnai yra tik kelių žodžių, todėl ji gali lengvai tilpti į eilėraščio ritmą ir jo metrą, pavyzdžiui, jambinį, trochainį ar anapestinį. Taigi aliuzija poezijoje poetų gali būti panaudota tiek eilėraščio prasmei, tiek skambesiui ir ritmui praturtinti.
Apskritai, aliuzija gali būti naudojama poezijoje, norint lengvai perteikti žinutę skaitytojams. Skaitydami aliuzijas, asmenys pasiims istorijos, literatūrinių tekstų, religijos, mitologijos ir kitų nuorodų, žadinančių vaizdinius ir stimuliuojančias jų mintis. Jie supaprastina tai, ką kitu atveju reikėtų paaiškinti galimai ilgai, gerokai sugriežtinant eilėraščio dalį, kad ji būtų aiški ir glausta, o savo ruožtu užtikrinant, kad poeto ritmas išliktų procese. Daugelis poetų naudoja aliuzijos funkciją, kad pritrauktų ir sudomintų skaitytojus, dažnai sužavi jų žinias, jei jie jau žino, ką reiškia šis terminas, ir kitaip verčia juos skaityti ir sužinoti daugiau.