Frazė „per storą ir ploną“ yra viena iš seniausių įrašytų idiomų anglų kalba, kilusi mažiausiai 10 amžiuje, kai ji pasirodė Ekseterio knygoje, poezijos rinkinyje iš anglosaksų Anglijos. Žmonės naudoja šią frazę, kai nori apibūdinti veržimąsi per bet kokią kliūtį arba ko nors laikytis iki galo. Pavyzdžiui, galima sakyti: „Jie išliko su projektu, žinodami, kad jo pabaigoje bus atlygis“.
Norint suprasti šios idiomos kilmę, būtina šiek tiek išmanyti Anglijos kraštovaizdžio istoriją. Didžiąją Anglijos istorijos dalį sala buvo apaugusi mišku, o gyvuliai ganėsi vadinamojoje „miškinėje ganykloje“. Anglijos kaimas buvo padengtas įvairaus tankumo miškais, tarp kurių buvo ganyklos, todėl jis labai skyrėsi nuo to, kaip atrodo šiandien. Anglijoje buvo smarkiai iškirsti miškai XII–XVI a., kai buvo nuimama daug medžių namams ir laivams statyti. Tiesą sakant, didžioji Vakarų Europos dalis šiuo istorijos laikotarpiu buvo apnuodyta medžių.
Tuo metu, kai Anglija buvo apaugusi miškais, žmonės galėdavo eiti takais ir keliais, kad pasiektų savo kelionės tikslą, tačiau daugelis veržėsi „per tankmę ir ploną medyną“, norėdami greičiau keliauti. „Per storą ir ploną“ yra aiškus „per storą ir ploną medieną“ sutrumpinimas, o iki 1300-ųjų dauguma žmonių šią frazę vartojo Chaucerio, įtraukusio šią idiomą į vieną iš savo darbų, dėka.
Miškingų žemių idėja anglų literatūroje suvaidino svarbų vaidmenį XX a. Pavyzdžiui, Tolkienas „Žiedų valdovo“ herojai eina per tankmę ir ploną mišką, kad išvengtų kelionių pagrindiniais keliais ir gerokai sutrumpėtų kelionės laikas. Kaip matyti iš šios garsiosios trilogijos, vaikščioti per tankmę ir ploną mišką taip pat gali būti pavojinga be patyrusio gido ir gero krypties pojūčio, nes labai miškingi regionai gali labai suklaidinti žmones, kurie jų nepažįsta.
Kai vartojama metaforine, o ne tiesiogine prasme, „storoji“ šios idiomos dalis turi atspindėti sunkumus, o „plona“ dalis apima lengvesnes gyvenimo dalis. Daugelis žmonių gebėjimą atkakliai išsilaikyti vertina kaip teigiamą asmenybės bruožą, atspindintį įsipareigojimą ir ryžtą, o ne polinkį pasiduoti, kai situacija tampa grubi.