Vaizdai poezijoje paprastai veikia kaip eilėraščio stuburas arba įžeminimo strypas, nes vaizdai naudojami skaitytojo reakcijai sukelti. Vaizdas ir vaizdiniai turi daug skirtingų konotacijų ir reikšmių, tačiau poetui jie perteikia pilną žmogaus patirtį labai mažais žodžiais. Nebūtinai visada mentalinis paveikslas, vaizdiniai poezijoje gali kalbėti bet kuriuo iš penkių pojūčių ir paprastai perteikiami vaizdine kalba.
Bet kurio eilėraščio tyrimas dažnai prasideda nuo jo vaizdinių. Kaip bendras terminas, vaizdiniai yra kalbos naudojimas veiksmams, jausmams ir kitoms juslinėms bei nejutims patirtims vaizduoti. Poetas Tony Hoaglandas apibūdina poeziją kaip įvairių lygių kūrinius. Retorinis lygmuo apima grynai intelektualinę medžiagą, o dikcija yra ta vieta, kur iškyla poeto balsas. Hoaglandui vaizdas yra konkreti arba visiška eilėraščio dalis, kuri skaitytojui atrodo tikriausia.
Amerikiečių poetas ir kritikas Ezra Pound kadaise poetinį įvaizdį apibūdino kaip kažką, kas akimirksniu užfiksuoja emocinį ir intelektualinį kompleksą. Vaizdai žodžiais apibūdina tai, ką žmonės emociškai, intelektualiai ir konkrečiai patiria bet kurią akimirką. Akimirka sustingsta žodžiuose, leidžianti skaitytojui pasilikti ir iš naujo ją patirti kiekvieną kartą, kai skaito eilėraštį.
Žodžiai, naudojami vaizdui užšaldyti, nėra paprastas objekto atmetimas; jie perduoda visą žmogaus patirtį intelektualiniu, jausminiu ir emociniu lygmeniu. Laiko akimirkos fiksavimas yra tai, kas poezijoje daro vaizdinį aštrų, o galimybė praleisti patirtį suteikia vaizdui galios. Poetas turi kuo labiau užšaldyti vaizdą, kad kažkas prabėgančio tikrovėje, pavyzdžiui, saldainio suvalgymas ar krentančios žvaigždės išvydimas, taptų ilgalaike patirtimi, kurią skaitytojas galėtų vėl ir vėl išgyventi.
Kai vaizdas buvo užfiksuotas raštu, jis gali būti vertinamas kaip tiesioginis, suvokiamas arba konceptualus. Pažodiniai vaizdiniai poezijoje paprastai nustato sceną, pavyzdžiui, žiūrint į nuotrauką, yra konkretūs ir reprezentatyvūs. Percepcinis vaizdas kreipiasi į vieną iš penkių pojūčių ir yra įtrauktas į poetinį įtaisą, pavyzdžiui, metaforą ar simbolį, pavyzdžiui, apibūdinant gervuogę kaip su saldžiu minkštimu. Tokį konceptualų vaizdą kaip Dievo pilis sunku įsivaizduoti, bet skaitytojas gali įsivaizduoti, kas tai yra.
Poetai savo kūryboje paprastai perteikia vaizdus, naudodami vaizdinę kalbą ir poetines priemones, tokias kaip metafora, simbolis ir metonimija. Vaizdas gali patraukti akį, skonį ir liesti. Vaizdai taip pat gali būti abstraktūs, patrauklūs skaitytojo intelektui, kinestetiški arba susiję su kūno judesiu. Daugeliu atvejų vaizdai persidengia ir dera; taigi kinestetinis vaizdas gali būti ir vaizdinis arba lytėjimas.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą grupė poetų, kurie tapo žinomi kaip imagistai, iškilo. Ezra Pound, Amy Lowell ir Hilda Doolittle buvo žinomi nariai. Imagistai naudojo kasdienę kalbą, o ne rėmėsi vaizdine kalba, ir tikėjo, kad prieinamas, aiškus ir tiesioginis vaizdas yra labai svarbus poetinei eilutei. Šis judėjimas darė įtaką poezijos vaizdiniams XX amžiuje ir, be kita ko, gali būti matomas objektyvistiniuose ir Beat eilėraščiuose.