Pinigų poveikis infliacijai buvo ekonomistų ginčų objektas. Konkrečiai kalbant, nėra sutarimo dėl trumpalaikių nedidelių pinigų pasiūlos pokyčių poveikio. Tačiau yra keletas sąsajų, dėl kurių dauguma ekonomistų sutinka. Ilgainiui pinigų pasiūla dažniausiai lemia infliacijos tempus. Greita pinigų gamyba net trumpuoju laikotarpiu sukels hiperinfliaciją arba labai aukštus infliacijos lygius.
Ekonomistai paprastai sutinka, kad pinigų poveikis infliacijai ilgalaikėje perspektyvoje yra labai tiesioginis. Kai vyriausybės gamina pinigus greičiau nei ekonomikos augimo tempas, kiekvienas valiutos vienetas atitinka mažesnę viso ekonomikos turto dalį. Pavyzdžiui, jei ekonomika per tam tikrą laikotarpį auga 20%, bet pinigų pasiūla auga 30%, valiutos vienetas nebeturės tokios perkamosios galios, kokia buvo anksčiau. Valiutos kiekis gali prarasti savo vertę, ir tai yra infliacijos apibrėžimas.
Be to, hiperinfliacija gali atsirasti, kai šie padariniai pastebimi per daug trumpesnį laikotarpį. Manoma, kad hiperinfliaciją taip pat sukelia neproporcingas pinigų pasiūlos padidėjimas. Hiperinfliacijos rodikliai kartais pateikiami per mėnesį, o ne per metus. Kai atsiranda hiperinfliacija, vartotojai linkę nepasitikėti valiuta ir sieks konvertuoti savo pinigus į materialias prekes, o tai dar labiau pablogina infliacijos problemą. Afrikos šalis Zimbabvė 2000-ųjų pradžioje pradėjo patirti hiperinfliaciją, o Zimbabvės dolerio nuvertėjimas tapo toks rimtas, kad šalis visiškai atsisakė valiutos.
Trumpalaikis pinigų poveikis infliacijai nėra toks aiškus. Kai kurie teigia, kad pinigų poveikis infliacijai trumpuoju laikotarpiu yra panašus į ilgalaikį poveikį. Kiti teigia, kad reikšmingą poveikį gali turėti papildomi veiksniai.
Pirmasis požiūris į trumpalaikį pinigų poveikį infliacijai yra toks, kad jis taip pat yra tiesioginis. Šią teoriją palaikė britų ekonomistai Adamas Smithas ir Davidas Hume’as bei amerikiečių ekonomistas Miltonas Friedmanas. Kadangi šie ekonomistai manė, kad pinigų kiekis yra susijęs su infliacija, net ir trumpuoju laikotarpiu, jų teorija dažnai vadinama pinigų kiekio teorija. Pinigų kiekio teorija paprastai teigia, kad pinigų pasiūla yra tiesiogiai proporcinga kainų lygiui. Šios teorijos šalininkai dažnai palaiko ribotą, kontroliuojamą pinigų pasiūlos plėtrą.
Britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pasiūlė, kad kiti veiksniai ekonomikoje gali turėti reikšmingos įtakos trumpalaikei infliacijai. Keynesas pažymėjo, kad pinigų pasiūlos keitimas turi tik netiesioginį poveikį bendram kainų lygiui, todėl tarpiniai veiksniai gali turėti įtakos galutiniam rezultatui. Pavyzdžiui, net jei pinigų pasiūla gali pasikeisti, darbdaviai nenorės dažnai keisti savo darbuotojų atlyginimų. Toks elgesys gali prisidėti prie trumpalaikių infliacijos tempų.