Pinigų paklausa yra ekonominė koncepcija, kurioje teigiama, kad asmenys mieliau laiko pinigus, o ne kitas investavimo sąlygas, tokias kaip akcijos ar obligacijos. Britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas sukūrė tris su šia teorija susijusius motyvus: sandorį, spekuliaciją ir atsargumą. Nors Keynesas manė, kad šie elementai sukuria pinigų paklausą, monetaristų ekonomistai mano, kad pinigų grąžos norma turi didesnę įtaką paklausai.
Pagal Keyneso teoriją sandorių motyvai skatina žmones laikyti pinigus kasdieniams poreikiams tenkinti. Šie pinigai atspindi ekonomikos vartojimo pusę, kur asmenys turi turėti pinigų, gautų iš pajamų šaltinio, kad galėtų sumokėti už maistą, pastogę, drabužius ir kitus būtiniausius reikmenis, jau nekalbant apie laisvas pajamas už nereikalingus daiktus. Spekuliacinis motyvas leidžia asmenims turėti pajamų, jei turto kainos ekonomikoje pradėtų kristi. Sumažinus kainą, asmenys gali įsigyti daugiau prekių arba įsigyti didelių bilietų prekių, kurios anksčiau buvo laikomos per brangiomis. Atsargumo sumetimai leidžia sutaupyti pinigų netikėtų būsimų grynųjų pinigų išlaidoms, pavyzdžiui, sveikatos problemoms ar kapitaliniam namų ar automobilių remontui.
Keynesas sukūrė savo teoriją, pagrįstą makroekonomika. Šiame ekonominiame tyrime daugiau dėmesio skiriama bendram pasiūlos ir paklausos poveikiui pinigų atžvilgiu. Remiantis jo teorija, vyriausybės sąveika yra būtina jėga, kuri skatina asmenų ir įmonių ekonominius sandorius.
Kai pinigų paklausa didėja, šalys turi padidinti pasiūlą, kad atitiktų šią paklausą. Daugelis šalių naudojasi centriniu banku ar kita vyriausybine agentūra, kad padėtų kontroliuoti pinigų pasiūlą. Ši agentūra yra būtina, nes šalyse, kurios ir toliau spausdina pinigus, kad patenkintų paklausą, kils siaučianti infliacija, kuri klasikiniu būdu apibrėžiama kaip per daug dolerių ir per mažai prekių. Labiausiai paplitęs būdas kontroliuoti pinigų pasiūlą yra naudoti bankams taikomas palūkanų normas. Sumažinus palūkanų normas, pinigų pasiūla padidės, o padidinus palūkanų normas – mažės.
Alternatyvi pinigų paklausos teorija teigia, kad investuoto kapitalo grąžos norma lemia paklausą ir slypi tame, kad pinigus uždirbantys asmenys norės uždirbti daugiau. Tai padidina pinigų paklausą ir verčia asmenis atsižvelgti į alternatyvius kaštus, kurių atsisakoma renkantis vieną investiciją, o ne kitą. Siekdami uždirbti didžiausią grąžą, asmenys turi būti apgalvoti investuodami. Tai skatina pinigų paklausą, nes geros investavimo galimybės sukurs didelę trumpalaikę paklausą, todėl asmenys gali maksimaliai padidinti investicijų pajamas.