Priverstinės tatuiruotės istorija yra sena ir gali būti beveik tokia pat sena, kaip ir pati tatuiruotės istorija. Laimei, priverstinės tatuiruotės visada buvo ir tebėra labai retos, išskyrus kai kurias subkultūras. Žmonėms, patyrusiems priverstinę tatuiruotę, ši patirtis gali būti labai traumuojanti, tačiau tai taip pat gali būti atspirties taškas diskusijoms apie žiaurumus ir nusikalstamą pasaulį, o kai kurios priverstinių tatuiruočių aukos pasisakė apie savo patirtį ir sveikina klausimus bei diskusijas.
Seniausias priverstinio tatuiravimo pavyzdys yra diskutuotinas, bet tikriausiai tai yra tatuiruotės naudojimas genčių iniciacijos ceremonijose. Daugelis genčių visame pasaulyje turi tatuiruočių istoriją kaip savo kultūrinių ir religinių įsitikinimų dalį, ir tokios tatuiruotės dažnai daromos sulaukus pilnametystės. Tokiose situacijose inicijuotas asmuo negali aktyviai pasirinkti tatuiruotės ir gali būti spaudžiamas tai padaryti, bijodamas atstūmimo ar pasityčiojimo. Tačiau tai nėra daugelio vietinių genčių tatuiruočių atveju; daugelis žmonių dėvi tatuiruotes su pasididžiavimu ir džiaugiasi būdami gyvos savo žmonių istorijos dalimi.
Kitas seniausias priverstinio tatuiruotės panaudojimo būdas yra nusikaltėlių atpažinimas. Pavyzdžiui, romėnai pasikartojančius nusikaltėlius pažymėjo tatuiruotėmis, kad būtų lengviau juos atpažinti, ir ši praktika buvo pritaikyta ir kai kuriuose kituose Europos regionuose. Japonijoje XVII amžiuje nusikaltėliai buvo ištatuiruoti ant kaktos, užtikrinant, kad jie niekada negalėtų nuslėpti žymių. Daugumą priverstinių nusikaltėlių tatuiruočių sudarė skiriamasis ženklas, identifikuojantis ką nors kaip nusikaltėlį, bet nebūtinai nurodantis nusikaltimą.
Dėl ryšio tarp tatuiruočių ir nusikalstamumo kai kuriose kultūrose nusikaltėliai įvairiuose pasaulio regionuose priversdavo tatuiruotę daryti vienas ant kito, kad galėtų pasižymėti. Pavyzdžiui, tiek Rusijoje, tiek Japonijoje po reikšmingų gyvenimo įvykių gaujų nariai gali būti išsitatuiruoti, jiems gali būti nepasiūlyta pasirinkimo laisvė. Priverstinė tatuiruotė taip pat kartais naudojama inicijuojant gaujas, ypač Šiaurės Amerikoje, kai gaujos nariai labai išskirtinai pažymi iniciatorius, užtikrindami, kad jiems bus sunku išeiti iš gaujos gyvenimo.
Europos tyrinėtojai Ramiojo vandenyno pietuose kartais grįždavo su istorijomis apie tai, kad polineziečiai juos pagrobė ir ištatuiravo, nors tyrimai rodo, kad jūreiviai tiesiog pasakodavo šias istorijas norėdami atkreipti dėmesį ir paaiškinti, su kuo jie grįžo. Tokios istorijos užtikrino, kad jūreiviai bus laukiami aukščiausios klasės salonuose ir renginiuose, o jūreiviai tiesiogine prasme mokėjo už įėjimą savo pasakojimais ir leisdami smalsiems žmonėms apžiūrėti savo tatuiruotes.
Vienas liūdniausių pavyzdžių priverstinio tatuiravimo istorijoje yra iš Holokausto, kai žmonės buvo tatuiruoti patekę į koncentracijos stovyklas, darbo stovyklas ir mirties stovyklas. Šias tatuiruotes sudarė identifikavimo numeriai, kurie buvo naudojami žmonėms sekti. Ypač žydų tikėjimo atstovams šios tatuiruotės buvo itin traumuojančios, nes žydų įstatymai tatuiruotes draudžia; laimei, rabinų sprendimai nustatė, kad priverstinės tatuiruotės arba tatuiruotės, kurių reikia dėl medicininių priežasčių, nepažeidžia žydų įstatymų. Po Holokausto kai kurie išgyvenusieji bandė nuslėpti arba pašalinti savo tatuiruotes, o kiti nusprendė palikti savo tatuiruotes matomas, kad primintų žmonėms apie Holokausto įvykius.
Kai kurie tatuiruočių bendruomenės nariai taip pat nurodo sąvoką, kurią jie vadina „prievartavimu tatuiruotėmis“ – situacija, kai tatuiruotė naudojama kaip ginklas. Tai gali būti priverstinės tatuiruotės forma, bet taip pat gali būti tatuiruotė be asmens vardo ar meno kūrinio be sutikimo. Nors gali atrodyti šiek tiek keista manyti, kad jus traumuoja dėl to, kad ant ko nors kito išsitatuiravote savo vardą, tai gali būti labai emociškai įkrautas veiksmas, dėl kurio auka gali pasijusti taip, lyg būtų praradusi dalį sielos.