Refreno funkcija poezijoje gali skirtis priklausomai nuo poeto tikslo, tačiau ji dažnai naudojama akcentams ir ritmui sukurti. Refrenas – tai kartojimas eilėraštyje, paprastai kaip eilutė ar posmas, kartojamas visame kūrinyje, dažnai kiekvieno posmo pradžioje arba pabaigoje. Poetas gali naudoti refreną, norėdamas pabrėžti tam tikrą dalyką ar idėją, nes pasikartojimas leidžia skaitytojui lengviau atpažinti sąvoką. Refrenas taip pat gali būti naudojamas norint sukurti ar sustiprinti eilėraščio ritmą arba kaip tam tikro tipo eilėraščių standžios struktūros dalį.
Rašytojai poezijoje gali naudoti refreną dėl įvairių priežasčių, nors pabrėžimas per pasikartojimą yra viena iš dažniausiai pasitaikančių funkcijų. Kai eilėraštyje kartojama tam tikra eilutė ar žodis, ypač svarbioje vietoje, pavyzdžiui, sakinio pradžioje ar pabaigoje, skaitytojui tai tampa labiau pastebima. Eilėraštyje poetas gali naudoti tokią eilutę kaip „ir tada ji pasišalino“ tik vieną kartą ir skaitytojas gali atpažinti praradimo ar apleistumo jausmą. Jei kiekvienas eilėraščio posmas baigiasi žodžiais „ir tada ji pasitraukė“, tada mintis likti nuošalyje arba ką nors palikti tampa daug ryškesnė ir pagrindinė eilėraščio dalis.
Poezijos refrenas taip pat gali būti naudojamas norint sukurti eilėraščio ritmą per kartojimą. Vienos eilutės naudojimas eilėraštyje dažnai sukuria natūralų ritmą, nes skaitytojas yra linkęs sustoti kiekvieną kartą, kai susiduria su šiuo kartojimu. Poetas taip pat gali naudoti kartojamą eilutę, kad valdytų metrą visame kūrinyje dėl labiau struktūrizuoto stiliaus, kurį poezijoje natūraliai sukuria susilaikymas. Net tuščioje ar laisvoje eilėraščio eilėraštyje vienos eilutės kartojimas sukuria metro jausmą tarp tų pasikartojančių eilučių.
Yra keletas eilėraščių tipų, kuriuose šis kartojimas yra labai svarbus pačiai eilėraščio struktūrai. Pavyzdžiui, Villanelles poezijoje naudoja susilaikymą, kad sukurtų nuolatinį kartojimąsi visoje eilėraštyje. Trijų eilučių posmai, vadinami tercetais, naudojami vilanelėje, kai pirmoji ir trečia pradžios terceto eilutės kartojasi kaip paskutinė keturių posmų eilutė. Paskutinis vilanelės posmas yra keturkampis arba keturių eilučių posmas, kuris dar kartą pakartoja šias dvi eilutes. Vienas žinomiausių ir iškalbingiausių šiuolaikinės vilanelės pavyzdžių yra Dylano Thomaso poema „Do not Gotle into that Good Night“.