Eilėraščio rimo funkcija – sukurti struktūrą, kuriant malonią ar net gražią eilėraščio eilių simetriją. Amžiais iki rašytinio žodžio rimas taip pat padėdavo įsiminti – šį vaidmenį jis atlieka ir šiandien. Ne visi eilėraščiai rimuojasi, ir ne visi eilėraščiai yra poezija; rimas taip pat naudojamas, pavyzdžiui, kuriant dainas ir reklaminį tekstą. Tačiau rimo naudojimas poezijoje yra labiausiai paplitęs jų taikymas, dauguma žmonių išmoko dar būdami vaikais. Daugeliui žmonių bet koks rimas yra eilėraštis ir atvirkščiai.
Eilėraščio eilėraštis yra viena iš seniausių literatūros formų, atsiradusi prieš paties rašymo įsigalėjimą. Tam yra rimta priežastis: daugelis primityvių kultūrų naudojo žodinius ar šnekamuosius pasakojimus, kad jaunesnėms kartoms perduotų svarbius savo istorijos ir kultūros aspektus. Rimas yra galinga mnemoninė priemonė arba atminties priemonė, todėl daugelis šių pasakojimų bardai ir poetai sukūrė eilėraščius. Rimas šiai funkcijai buvo naudojamas iki palyginti neseniai, nes raštingumas nebuvo plačiai paplitęs iki XIX ir XX a. Talentingesni poetai rimą galėtų naudoti kaip privalumą, o ne kaip apribojimą.
Pavyzdžiui, Williamas Shakespeare’as žinojo, kaip naudoti rimą tiek poezijoje, tiek dramoje. Savo pjesėse jis dažnai baigdavo veiksmą, liepdamas personažui kalbėti rimuotą porą, pvz., Pjesė yra tai, kur aš pagausiu karaliaus sąžinę. Šekspyro laikais poetai dažnai naudojo sudėtingas rimo schemas. Pavyzdžiui, sonete, poetinėje formoje, kurią dažnai naudoja Šekspyras, yra keli ketureiliai, kuriuose keturios eilutės dalijasi dviem rimais, po kurių seka vienas rimuotų eilučių rinkinys. Kitos tuo metu naudotos poetinės formos, tokios kaip sestina, naudoja dar sudėtingesnes rimo schemas.
Kita svarbi eilėraščio eilėraščio funkcija – sukurti simetriją, pasikartojantį raštą, kuris dažnai auditorijai perteikia harmonijos ir grožio jausmą. Tai galima pasiekti net jei rimas yra netobulas ir žodžiai skamba panašiai, bet ne visiškai vienodai, pvz., „atgal“ ir „faktas“. Tai toks svarbus poezijos aspektas, kad eilėraščių į užsienio kalbas vertėjai kartais stengsis užtikrinti, kad jų vertimai būtų rimuoti ir originalūs. Tai dažnai daroma, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškoji komedija“ ir Chaucerio „Kenterberio pasakos“, parašytos ankstyvąja anglų kalba, kuri mažai panaši į šiuolaikinę kalbą.
Simetriškos ir atmintį padedančios eilėraščių funkcijos reiškia, kad jos dažnai naudojamos kituose kontekstuose. Eilėraščiai, vadinami darželiais, kuriuose kartais yra archajiškų ar nesąmoningų žodžių ir vaizdų, maži vaikai mokomi supažindinti su svarbiomis sąvokomis ir todėl, kad eilėraščius vaikai lengvai įsimena. Dėl tų pačių priežasčių populiariose dainose naudojamas rimas. Neišmanantys rašytojai dažnai verčia eilėraščius rimuoti, net jei dėl to nukenčia eilėraštis. Šiuolaikiniai poetai kartais visiškai atsisako rimo, pirmenybę teikdami ne rimuotiems formatams, žinomiems kaip tuščia arba laisva eilėraščiai.