Nuo pat žmonių kalbos atsiradimo žmonės naudojo ritminius žodžių išdėstymus ypatingoms reikšmėms perteikti. Ritmo naudojimas yra kažkas, kas bendra poezijoje ir dainoje. Abiem atvejais ritmas prisideda prie to, kaip ta prasmė organizuojama ir siūloma. Ritmas, arba metras, padėjo žodiniams poetams prisiminti kitą eilutę, o tiek senovės publikai, tiek šiuolaikiniams skaitytojams ritmas poezijoje prisideda prie bendro poezijos malonumo.
Kaip ir dainose, daugelio kultūrų poetai, rašantys įvairias tradicijas, naudoja ritmą arba metrą, kad suteiktų savo žodžiams muzikalumo. Kartais tai akivaizdu refrenu, kuris kiekvieną kartą ritmiškai yra identiškas, nors kai kurie žodžiai gali skirtis. Be to, ypatingas trumpųjų ar ilgųjų skiemenų kirčių išdėstymas gali suteikti poezijos ritmui neverbalinę potekstę; Pvz., eilutė, kurioje yra pylimas, ilgi skiemenys, skambės kaip dirgiškas, o eilutė, kurioje grojami trynukai, pabrėžiantys pirmąjį garsą, atrodys trankūs ir žaismingi.
Daugelis formalios poezijos tipų nustato tam tikrą ritmą eilėraščio eilutėse. Pavyzdžiui, sonetas pagal apibrėžimą yra 16 eilučių eilėraštis, sukurtas jambiniu pentametru. Pentametras reiškia poezijos eilutę, kurioje yra penkios pėdos arba ritmai. Iambs kirčiuoja kiekvieną kitą skiemenį; garsus pavyzdys yra Šekspyro 18-ajame sonete, kuris prasideda taip: „Ar lyginsiu tave su vasaros diena? Rašyti sėkmingą eilėraštį, kurio forma reikalauja ritmiško nuoseklumo, yra poeto spindesio požymis.
Tačiau senovės graikams ritmas poezijoje buvo labai praktiškas. Dauguma jų eilėraščių buvo labai ilgi pasakojimai, kuriuose buvo atpasakojami įvykiai, nutikę daugeliui veikėjų per daugelį metų, todėl gali būti labai sunku prisiminti smulkmenas. Tam tikri ritmai padėjo oratoriams mintyse grupuoti įvykius ir idėjas, taip prisidėdami prie jų gebėjimo prisiminti, kas eilėraščiuose buvo toliau. Griotai, Vakarų Afrikos poetai, kilę iš senovės ir šiuolaikinių tradicijų, pasakoja genealogijas, kurios tęsiasi daug kartų į praeitį. Daugelio šeimų informaciją lengviausia mintyse išsaugoti ją tvarkant ritmiškai.
Kaip žino bet kuris vaikas, poezijos ritmas suteikia džiaugsmo. Kaip vaikai mėgsta šokinėti, šokti ir ploti kartu su mėgstamu eilėraščiu, taip ir suaugusiesiems labiau patinka patikimi poezijos ritmai ir retkarčiais atsirandantys ritminiai netikėtumai. Kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų raštai sukuria pasąmoninius klausytojo ar skaitytojo lūkesčius. Kai šie lūkesčiai patenkinami, atsiranda saugumo jausmas; kai tuos lūkesčius apverčia aukštyn kojomis netikėtas ritmas, sulaužantis ritmą, tai sukelia netikėtą malonumą.