Simbolika poezijoje yra tam tikras literatūrinis trumpinys, naudojamas gilesnėms prasmėms perteikti nei patys žodžiai. Metrinis poezijos posmas pasirenkamas būtent dėl didesnio konteksto ir sąsajų, kurias jie gali perteikti skaitytojui, kuris, remdamasis savo asmenine patirtimi, turi kurti individualias asociacijas. Simbolizmas leidžia tai įvykti poezijoje, vengiant tiesiogiai užsiminti apie ketinimą. Poetas poezijoje stengiasi sužadinti unikalius ir stiprius jausmus skaitytoje per simboliką, o ne tiesioginius teiginius, kurie apribotų jos apimtį ir įvairias reakcijas į įvairias auditorijas.
Pagrindinė poezijos gebėjimo paskatinti skaitytojo reakcijas priežastis yra tai, kad joje vartojama simbolika, vartojama daug mažiau žodžių nei proza. Šis poezijos bruožas XIX amžiaus viduryje paskatino plačiai paplitusį judėjimą, žinomą kaip simbolizmo judėjimas Prancūzijoje, Rusijoje ir Belgijoje. Tai buvo populiarus pereinamasis laikotarpis, sujungęs ankstesnį XVIII amžiaus vidurio romantizmo laikotarpį su modernizmo ir siurrealizmo judėjimais XX amžiaus pradžios mene.
Kita poezijos simbolizmo funkcija buvo paslėpti tikrąją eilėraščio prasmę, kai juo siekiama atkreipti dėmesį į šių dienų tabu temas. Charlesas Baudelaire’as laikomas vienu iš pagrindinių simbolizmo judėjimo įkūrėjų. Savo eilėraščių rinkinį „Les Fleurs du Mal“ arba „Blogio gėlės“ jis išleido 1857 m. Paryžiuje, Prancūzijoje. Keletą rinkinio eilėraščių valdžia laikė nepadoriais dėl užuominų į tokias temas kaip lesbietiškumas, satanizmas, narkomanija, ir, nors autorius ir leidėjas buvo nubausti už tokio kūrinio paskelbimą, jis greitai išparduotas. Tai taip pat buvo puikus postūmis kitiems poetams pradėti naudoti simboliką poezijoje, kad išreikštų prieštaringą požiūrį į gyvenimą.
Simbolikos panaudojimo poezijoje ištakos atsirado Vakarų visuomenėse, kai įsigalėjo mechanizacija ir fizinio mokslo eksploatacijos. Idėjos apie žmogaus suvokimą apie pasaulį, kurias propagavo biologai, tokie kaip Charlesas Darwinas, ir filosofai, tokie kaip Auguste’as Comte’as, leido manyti, kad nieko nėra tikro, išskyrus tai, ką galima suvokti pojūčiais. Poetai simbolistai manė, kad tai pažemino mistinį ir dvasinį žmogaus egzistencijos aspektą. Simbolika poezijoje ir tada, ir dabar buvo tiesioginis bandymas išlaikyti vidinio gyvenimo ir kontempliacijos teisėtumą, viršijantį tai, ką galima kiekybiškai įvertinti ar suteikti dolerio vertę.
Dėl šių poezijos simbolikos įkūrimo šaknų arena ir toliau daugiausia dėmesio skyrė eterinių sąvokų, tokių kaip meilė, gyvenimo prasmė, vertinimas ir kultūrinių vertybių keitimas, o ne išmatuojami faktai, pasiekiami griežtai samprotaujant. Tai leidžia išreikšti simboliką įvairiais formatais: nuo lyrinių eilėraščių, kuriuos galima dainuoti ar groti muzikos instrumentais, iki laisvų asociacijų eilėraščių, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti beprasmiški, kol apie juos nepagalvojama giliau. Žanras taip pat tradiciškai sutelkė dėmesį į tamsiąją žmogaus prigimties pusę, pasitelkdamas simboliką, bandydamas atskleisti žmogaus egzistencijos aspektus, kurie dažnai kruopščiai slepiami visose kitose žmogaus kultūros išraiškose.