Skiautinių ištakos yra Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, tačiau į Ameriką atvykę naujakuriai šį įgūdį atsinešė iš savo tėvynės. Kažkada XIX amžiuje skiautinių bitė tapo populiariu laiko praleidimo būdu, ypač Didžiųjų lygumų naujakuriams. Šios bitės ne tik suteikė moterims galimybę susikurti rankų darbo antklodę, bet ir buvo svarbus socialinis įvykis. Kartais moterys su šeimomis atvykdavo iš kelių mylių tiesiog lankyti dygsniavimo bitę.
Šiuolaikinis žodis „quilt“ kilęs iš prancūziško žodžio „cuilte“, kilusio iš lotyniško žodžio „kimštas maišas“, „culcita“. Manoma, kad skiautiniai buvo naudojami nuo seniausių laikų. Tiesą sakant, vienas iš seniausių dygsniuotų daiktų buvo rastas senovės Egipto kape.
Tyrėjai mano, kad skiautinių menas prasidėjo toje vietovėje, kuri dabar vadinama Viduriniais Rytais. Manoma, kad kryžiuočiai šį meną sugrąžino į Europos šalis kažkada apie XI a. Amerikos naujakuriai tada atnešė savo siuvimo talentus į Naująjį pasaulį.
Nors kolonijinėje Amerikoje dauguma moterų gamino antklodes, skiautinių bitė išpopuliarėjo tik XIX amžiuje. Tai ypač pasakytina apie Vidurio Vakarų regiono, žinomo kaip Didžiosios lygumos, naujakurius. Skiautinių bitė šioje vietovėje buvo ne tik skiautinių gaminimo renginys, bet ir galimybė pabendrauti.
Ilgomis žiemomis moterys dažnai kurdavo antklodžių kvadratėlius, kurie būtų naudojami antklodei kurti. Skiautinių bitės paprastai būdavo rengiamos atšilus orams pavasarį ir vasarą. Jei namas buvo per mažas, kad tilptų dygsnio rėmą, dygsniuotojas buvo laikomas lauke.
Moterys dažnai ateidavo iš daugelio mylių, kad susirinktų prie skiautinių rėmo. Šie rėmai paprastai buvo labai paprastai sukonstruoti naudojant medines lentas. Vykdoma antklodė būtų ištempta tarp dviejų lentų. Dėl to moterys galėtų siūti įtemptą, lygų paviršių.
Kartais pas skiautinių bitę pasirodydavo tik kelios labai talentingos moterys. Šių bičių metu sukurtos antklodės dažnai būtų naudojamos ypatingiems įvykiams, pavyzdžiui, vestuvėms ar gimimams, paminėti. Kitais atvejais prie skiautinių rėmo susirinkdavo kelios moterys – nuo naujokų iki ekspertų. Didelės dygsniuotosios bitės galėjo turėti dešimtis moterų, susirinkusių aplink kelis skiautinių rėmus. Šios dygsniuotosios bitės dažniausiai buvo skirtos socializacijai.
Kol moterys siūdavo, jos taip pat bendraudavo ir prekiavo paskalomis. Tai taip pat suteikė galimybę jų vyrams bendrauti, o vaikams – žaisti kartu. Artėjant dygsniavimo dienos vakarienei, moterys taip pat užsiimdavo gamindamos gausų patiekalą sau ir savo šeimai. Kai kurios skiautinių bitės taip pat baigdavosi muzika ir šokiais.