Pragyvenimo lygis yra matas, kuriuo atsižvelgiama į tam tikros visuomenės dalies turtus, taip pat į tų gyventojų prieigą prie pagrindinių paslaugų, patogumų ir išleistų pajamų. Žemas pragyvenimo lygis reiškia, kad dalis gyventojų gali neturėti daug gerovės ar galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir patogumais. Veiksniai, galintys prisidėti prie žemo gyvenimo lygio, yra tinkamos pramonės trūkumas tam tikroje srityje, darbo vietų trūkumas, nepakankamos sveikatos priežiūros paslaugos, viešojo transporto trūkumas, maisto ar vandens trūkumas, vyriausybės priespauda ir daugelis kitų veiksnių.
Tam tikros visuomenės dalies gyvenimo trukmė taip pat gali prisidėti prie žemo gyvenimo lygio. Žmonės, kurie turi mažiau galimybių gauti kokybišką maistą ir švarius namus, miestus ir šalis, paprastai miršta anksčiau nei žmonės labiau išsivysčiusiose vietovėse, kuriose siūlomas geras maistas ir švara. Žmonės šiose skurdesnėse vietovėse taip pat yra mažiau patenkinti savo gyvenimu, o tai gali prisidėti prie padidėjusio sergamumo. Nusikalstamumas gali pradėti didėti, o tai dar labiau pablogins žemą gyvenimo lygį rajone ir gali padidinti mirtingumą. Viešųjų paslaugų, pvz., policijos ir ugniagesių ekipažų, trūkumas taip pat gali išlaikyti aukštą nusikalstamumo lygį.
Tokį skurdą ir aukštą nusikalstamumo lygį gali lemti keli veiksniai, įskaitant vyriausybės korupciją, pagrindinių viešųjų paslaugų finansavimo trūkumą, stichinių nelaimių, tokių kaip sausros, potvyniai ir uraganai, atsiradimą arba izoliaciją nuo kitų visuomenių. Korumpuotos vyriausybės egzistuoja visame pasaulyje, ir tos šalies gyventojai gali labai nukentėti. Turto pasiskirstymas šalyje gali būti iškreiptas taip, kad labai mažai žmonių turi daugiausia pinigų, o dauguma žmonių turi išsiversti su labai mažu kiekiu. Tai gali sukelti neramumus visuomenėje, pyktį prieš vyriausybę ir sukrėtimą, dėl kurio tam tikroje srityje kils dar daugiau nesutarimų.
Karas yra bene didžiausias veiksnys, lemiantis žemą gyvenimo lygį. Karo draskomos teritorijos dažniausiai labai nukenčia tiek per karą, tiek po jo, o po mūšių visuomenė gali atstatyti kelis dešimtmečius. Tikėtina, kad mirštamumas smarkiai padidės karo metu ir po jo, o galimybė naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tokiomis kaip sveikatos priežiūra, greičiausiai bus apribota ilgą laiką. Tikėtina, kad bus sunaikinti pastatai, keliai ir kita nuosavybė, o šeimos gali būti perkeltos ištisus mėnesius ar metus.