Bankai finansuoja skolinimą kapitalu, kuris pritraukiamas iš akcininkų, investuotojų, centrinių bankų ir kitų skolinančių institucijų. Daugybė skirtingų veiksnių gali turėti įtakos banko kapitalo kainai, įskaitant fiskalinės politikos sprendimus, akcijų rinkos svyravimus ir banko paskolų įsipareigojimų nevykdymo normos pokyčius. Didėjant kapitalo sąnaudoms, bankai griežtina draudimo standartus, o vartojimo ir verslo paskolos brangsta. Priešingai nutinka, kai kapitalo sąnaudos mažėja, nors greitai mažėjančios kapitalo sąnaudos ilgainiui gali sukelti infliaciją, nes pinigų pasiūla viršija paklausą.
Daugelyje pasaulio sričių komerciniai bankai skolinasi pinigus iš vyriausybės valdomų centrinių bankų. Paprastai vyriausybės pareigūnai yra atsakingi už šių tarpbankinių paskolų palūkanų normų nustatymą. Nuosmukio metu centriniai bankai dažnai mažina palūkanų normas, kad bankams būtų pigiau skolintis pinigų. Žemos palūkanų normos paprastai perkeliamos ant vartotojų, o kai pigus kreditas tampa laisvai prieinamas, išlaidos didėja, o ekonomika paprastai pradeda kilti iš nuosmukio. Todėl vyriausybės politikos formuotojai turi tiesioginį vaidmenį nustatant vidutines banko kapitalo sąnaudas.
Bankai ne tik skolinasi pinigus iš centrinių bankų ir kitų institucijų, bet ir kaupia lėšas parduodami akcijas. Kapitalo infuzijos, surinktos akcijų platinimo metu, dažnai naudojamos naujų paskolų išrašymui finansuoti. Kaip ir kitų rūšių akcijos, bankų akcijos linkusios prarasti vertę rinkos nuosmukio metu ir kilti akcijų rinkos pakilimo metu. Neigiama spauda, susijusi su konkrečios institucijos finansiniais rezultatais, taip pat gali turėti tiesioginės įtakos tos įmonės gebėjimui pritraukti kapitalą siūlant akcijas. Vadinasi, vadovai, bandantys daryti ilgalaikes banko kapitalo sąnaudų prognozes, į lygtį turi atsižvelgti ir į fiskalinės politikos sprendimus, ir į akcijų rinkos svyravimus.
Dauguma bankų siūlo įvairias indėlių sąskaitas, o daugumoje šalių bankai gali panaudoti dalį šių įneštų pinigų sumų paskoloms finansuoti. Kadangi bankai turi konkuruoti dėl klientų indėlių, banko sąskaitų palūkanoms vienoje įstaigoje įtakos turi to banko konkurentų siūlomos palūkanų normos. Įstaigai gali tekti didinti indėlių palūkanų normas, kad atremtų kitų bankų konkurenciją, tačiau banko kapitalo išlaidų sąnaudos didėja, kai padidinamos palūkanos už indėlių sąskaitas.
Kai kuriose šalyse bankai privalo apdrausti indėtas lėšas. Bankai moka indėlių draudimo įmokas, kurios priklauso nuo banko indėlių bazės dydžio ir įstaigos finansinio pajėgumo. Jei bankas pradeda patirti finansinių problemų, jo indėlių draudimo išlaidos išauga. Tai reiškia, kad tam bankui tampa brangiau pritraukti kapitalą parduodant indėlių sąskaitas. Tokiose situacijose bankas gali nuspręsti parduoti akcijas arba pasiskolinti pinigų iš centrinio banko, nes draudimo įmokos apskaičiuojamos tik už lėšas, pasiskolintas iš sąskaitų turėtojų.