Veiksniai, darantys įtaką digoksino dozei, yra svoris ir amžius, o svarbiausia – paciento kraujo koncentracija, reaguojant į vaisto vartojimą. Vaisto forma yra papildomas kritinis veiksnys sprendžiant, kiek jo vartoti. Be to, esant inkstų nepakankamumui, nuolat reikia skirti mažesnę dozę. Be to, kai kurie vaistai padidina arba sumažina digoksino koncentraciją serume, todėl gali prireikti keisti vartojamus kiekius.
Visomis digoksino dozėmis siekiama, kad pacientai pasiektų terapinį kraujo serumo lygį, nesukeliant digoksino toksiškumo, kuris yra labai rimtas. Šis vaistas yra labai naudingas tinkamais kiekiais ir mirtinas, kai naudojamas per daug. Yra bendros dozavimo gairės, tačiau individualus atsakas yra toks įvairus, kad niekada nereikėtų manyti, kad jis tinka visiems. Vienintelis būdas užtikrinti, kad pacientas nesukeltų ilgalaikio toksiškumo serume, yra reguliariai tirti digoksino kiekį ir atitinkamai koreguoti vaistą. Tai ypač svarbu gydymo pradžioje, todėl reikia nuolat tikrintis palaikomosios fazės metu.
Bendrosios digoksino dozavimo gairės yra pagrįstos amžiumi ir svoriu. Dauguma pacientų pradeda vartoti didesnę pradinę dozę, vadinamą įsotinamąja doze. Svarbu paminėti, kad vaisto forma turi įtakos konkrečiam duodamam kiekiui. Vartojant intraveninę (IV) vaisto formą, dažniausiai vartojamos mažesnės dozės.
Pavyzdžiui, dvejų metų vaikui IV įsotinimo dozė apskaičiuojama kaip 30–50 mikrogramų (mcg) kilogramui (kg) svorio. Vėliau palaikomoji IV dozė yra 7.5–12 mcg/kg. Priešingai, geriamoji suspensija pradedama nuo 35–60 mcg/kg įsotinamosios dozės, o palaikomoji – 10–15 mcg/kg.
Suaugusieji paprastai vartoja didesnį digoksino kiekį nei vaikai, kurių įsotinamoji dozė gali svyruoti nuo 400 iki 750 mikrogramų, priklausomai nuo vaisto formos. IV, injekcijos, tabletės ir skysčiu užpildytos kapsulės yra suaugusiesiems skirtos formos. Kapsulės ir injekcinės ar IV vaisto formos paprastai vartojamos mažesniais mikrogramų kiekiais. Svoris vis dar turi įtakos bendram sušvirkščiam kiekiui, tačiau taip pat ir koncentracija serume, kuri padeda gydytojui informuoti, ar paciento atsakas yra terapinėse ribose. Vidutinė suaugusiųjų dozė gali būti 125–500 mikrogramų per dieną, priklausomai nuo visų šių veiksnių.
Inkstų funkcijos sutrikimas turi įtakos digoksino dozei, nes riboja, kaip greitai vaistas pasišalina iš organizmo. Standartinė rekomendacija yra sumažinti įsotinamąją dozę 50 % pacientams, kurių inkstų funkcija sutrikusi. Priežiūros suma yra 25–75% normalios. Kreatinino kiekis yra kruopščiai vertinamas, kad tam tikra inkstų liga nepablogėtų. Laikydamiesi šių rekomendacijų, dauguma suaugusiųjų greičiausiai sunaudotų apie 125 mcg per dieną.
Kitas veiksnys, turintis įtakos digoksino dozei, yra vaistai, kurie gali su juo reaguoti. Vaisto koncentraciją serume gali padidinti diuretikai, širdies vaistai, tokie kaip verapamilis ir amjodaronas, ir benzodiazepinas, alprazolamas. Ir atvirkščiai, kai kurie antibiotikai, antacidiniai vaistai ir skydliaukės vaistai gali sumažinti digoksino koncentraciją serume ir reikalauti didesnio jo kiekio, kad jis liktų terapiniame diapazone.