Fiskalinė politika yra bendras terminas, vartojamas makroekonomikoje, apibūdinantis vyriausybės išlaidas ir mokesčius, kurie yra naudojami sąmoningai siekiant daryti įtaką ekonomikai. Fiskalinės politikos veiksmingumas priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių daugelio neįmanoma patikimai numatyti ar suprasti iš anksto. Elgsenos pokyčiai, kuriuos sukelia vyriausybės išlaidų ir mokesčių pokyčiai, yra vieni iš svarbiausių veiksnių, nes bandymas padidinti vartotojų paklausą, pavyzdžiui, išleidžiant vyriausybės išlaidas arba sumažinant mokesčius, būtų iš esmės neveiksmingas, jei žmonės paprasčiausiai taupytų savo pinigus, o ne juos išleistų. Kiti veiksniai, darantys įtaką fiskalinės politikos veiksmingumui, yra laiko tarpas nuo naujos politikos įgyvendinimo iki tos politikos poveikio suvokimo, politikos pokyčių poveikis palūkanų normoms ir kitiems ekonominiams aspektams bei faktinė politikos pakeitimo kokybė.
Fiskalinės politikos veiksmingumas labai priklauso nuo mokesčių ir išlaidų pusiausvyros. Vyriausybės apmokestina savo piliečius, kad galėtų finansuoti vyriausybės projektus ir perskirstyti turtą, kad geriausiai atitiktų visų nukentėjusių asmenų poreikius. Sumažinus mokesčius tam tikroms grupėms žmonės gali išleisti daugiau pinigų, o tai tam tikrais atvejais gali pagerinti šalies ekonomiką, nes didėja vartotojų paklausa. Siekiant paskatinti ekonomiką, vyriausybės išlaidas galima derinti su sumažintais mokesčiais. Jis dažnai naudojamas darbo vietų ir pinigų suteikimui, tikintis, kad tada žmonės išleis daugiau pinigų ir taip padės ekonomikai.
Siekdamos paskatinti ekonomiką ir padidinti vartotojų paklausą, vyriausybės dažnai derina sumažintus mokesčius su padidintomis išlaidomis. Ilgalaikis to veiksmingumas labai priklauso nuo žmonių elgesio, reaguojant į daugiau turimų pinigų. Tokiai politikai įgyvendinti valdžia paprastai turi išleisti daugiau pinigų, nei uždirba, todėl jei politika žlugs ir ekonomika nesustiprės, prarastas lėšas jai gali būti sunku susigrąžinti. Tačiau jei tokia politika bus efektyvi, sustiprėjusiai ekonomikai valdžia gali apmokestinti didesnį mokestį ir taip susigrąžinti skatinimo politikai reikalingas lėšas.
Yra tam tikrų abejonių dėl fiskalinės politikos, kaip priemonės, padedančios išvengti ekonomikos nuosmukio ar depresijos, veiksmingumo. Padidėjusios išlaidos ir sumažėję mokesčiai verčia vyriausybę skolintis arba iš savo žmonių, arba iš užsienio šaltinių. Dėl to atsiranda reiškinys, vadinamas „išstūmimu“, kai skolinimasis, reikalingas didinti išlaidas ir sumažinti mokesčius, padidina palūkanų normas, kurios smarkiai sumažina politikos veiksmingumą.