Yra keletas veiksnių, turinčių įtakos gyvenimo trukmei po kepenų persodinimo, todėl sunku iš anksto nustatyti, kurie pacientai turi didžiausią sėkmės galimybę. Kai kurie iš svarbiausių yra asmens amžius ir sveikata prieš operaciją. Pooperacinė priežiūra, įskaitant skiriamus vaistus, taip pat turi daug įtakos. Viena smulkmena, kurią pacientai paprastai gali kontroliuoti, yra jų gyvenimo būdas po operacijos, kuris dažnai yra vienas iš lemiamų veiksnių.
Paciento amžius yra svarbus, nes nuo jo dažniausiai priklauso, kaip organizmas elgiasi su transplantacija. Pacientams, kurie nėra labai jauni ar seni, dažniausiai geriausiai sekasi su naujomis kepenimis. Tie, kurių kūnas yra per jaunas arba neišsivysčiusi, kad galėtų gerai susidoroti su ligomis ar kūno stresu, pavyzdžiui, kūdikiai, paprastai nėra geriausi kandidatai kepenų persodinimui. Kita vertus, vyresnio amžiaus pacientai, kurių kitų organų būklė blogėja, po transplantacijos taip pat dažnai neturi ilgos gyvenimo trukmės. Taip yra todėl, kad prieš tai, kad organizmas priimtų naujas kepenis, svarbu, kad jos sveikata būtų gera.
Taip pat svarbu turėti puikią pooperacinę priežiūrą, kad po kepenų persodinimo būtų ilga gyvenimo trukmė. Paprastai skiriami imunosupresiniai vaistai, padedantys organizmui priimti naujas kepenis, nors praėjus trims mėnesiams be neigiamos reakcijos, paprastai yra didelė tikimybė, kad persodintos kepenys gerai veiks organizme. Išgyventi vienerius metus be kepenų atmetimo požymių yra dar geresnis ženklas. Žinoma, geros medicinos komandos, padedančios pacientui visais pooperacinės priežiūros aspektais, buvimas paprastai padeda pasiekti gerų rezultatų.
Pacientas taip pat gali turėti įtakos kepenų persodinimo proceso eigai, nes po to tinkamai prižiūrint kūną yra didžiausios sėkmės galimybės. Pavyzdžiui, tikimasi, kad įprastas kepenų recipientas nevartos alkoholio ir nevartotų pramoginių narkotikų, nes net retkarčiais tai gali turėti neigiamą poveikį kepenims. Be to, svarbu, kad pacientai išlaikytų formą, nes sveikas svoris ir reguliari mankšta gali padėti organizmui susidoroti su transplantacija. Dėl didelio cukraus kiekio kraujyje ar hipertenzijos organizmas paprastai dirba sunkiau nei turėtų, todėl yra didesnė tikimybė, kad organizmas atmes naują organą.