Apskritai tie patys veiksniai, turintys įtakos suaugusiųjų savigarbai, turi įtakos vidurinių mokyklų mokinių savigarbai. Paauglės išvaizda, sėkmė ir pasiekimai bei gyvenimas namuose gali sustiprinti arba sumažinti jos savivertę. Tokie veiksniai paprastai skirstomi į vieną iš dviejų kategorijų. Vieni veikia visuotinę savigarbą, kuri yra bendras savęs vertinimas, o kiti – situacinei savigarbai, kuri yra laikinas savęs vertinimas. Kartais savigarbos problemų sprendimas yra įprasta vidurinės mokyklos dalis, o kartais studentams reikia pagalbos sprendžiant savigarbą ir galbūt kitus psichinės sveikatos bei emocinius klausimus.
Dvi pagrindinės savigarbos rūšys – visuotinė savigarba ir savigarba dėl situacijos – veikia paauglius taip pat, kaip suaugusiuosius. Paprastai skirtumai slypi tame, kaip suaugusieji išmoko susidoroti su šiomis problemomis. Be to, daugelis paauglių vidurinėje mokykloje daugiau dėmesio skiria situaciniam ar laikinam savęs vertinimui, o ne visuotiniam, bendram savęs vertinimui. Taigi, vidurinės mokyklos mokiniai gali sugrupuoti visus įprastus savigarbos veiksnius, tokius kaip išvaizda, dalyvavimas ir sėkmė, į pasaulinę savigarbos kategoriją. Tačiau kai kurie iš šių veiksnių yra laikini ir, pakeitę, taip pat gali pakeisti paauglių savigarbos lygį.
Išorė yra vienas iš labiausiai paplitusių veiksnių, turinčių įtakos savigarbai vidurinėje mokykloje. Gimnazistai dažnai žmogaus vertę ar vertę grindžia jo išvaizda. Taigi studentas, kenčiantis nuo spuogų, nešiojantis „tinkamų“ drabužių, turintis per liekną ar antsvorį, gali nukentėti nuo žemos savivertės. Tokia mokinė gali jausti, kad ji nepritampa, arba kiti gali nenorėti su ja draugauti dėl šių suvoktų trūkumų. Abi situacijos gali lemti žemą savigarbą.
Mokinio dalyvavimas popamokinėje veikloje, pavyzdžiui, klubuose, sporte ir specialiuose renginiuose, gali paveikti jo savigarbą vidurinėje mokykloje. Dažnai tokioje veikloje dalyvaujantis gimnazistas turi aukštą savigarbą, o studentas, kuris neužsiima jokia jo interesus ugdančia ir tenkinančia veikla, gali nukentėti nuo žemos savigarbos. Sėkmė ir pasiekimai gali padėti mokiniams pagerinti jų savigarbą vidurinėje mokykloje. Geri pažymiai, pagyrimų ir apdovanojimų pelnymas ir kitos naudos iš jų griežto žodžio naudojimas gali padėti ugdyti sveiką savigarbą. Panašiai mokiniai, kurie sunkiai dirba, bet negauna pripažinimo arba kurie prastai mokosi mokykloje, gali turėti žemą savigarbą.
Studento gyvenimas namuose vaidina svarbų vaidmenį jo emocinei ir psichinei gerovei. Tie, kurie palaiko sveikus santykius su savo tėvais ir kitais šeimos nariais, paprastai turi aukštesnę savigarbą nei tie, kurių šeimos santykiai yra nesveiki, neveikiantys. Kartais mokiniai, kurių šeimos santykiai prasti, ieško kitų suaugusiųjų, pavyzdžiui, draugų tėvų ar mokytojų, auklėjimo ir pritarimo, tačiau kai kurie paaugliai to neturi arba jaučia, kad neturi į ką kreiptis.
Kai kuriems paaugliams nė vienas iš šių veiksnių neturi reikšmės jų savigarbai vidurinėje mokykloje. Mokinys gali būti patrauklus, gauti puikius pažymius, dalyvauti įvairioje popamokinėje veikloje, gyventi mylintį, palaikantį namų gyvenimą ir vis tiek turėti žemą savigarbą. Tokie studentai gali sirgti depresija ar kitomis emocinės ar psichinės sveikatos problemomis, dėl kurių jie negali tiksliai ir sveikai įvertinti savęs.
Mokiniams, kurie vidurinėje mokykloje kenčia nuo žemos savigarbos, gali būti naudinga tam tikra profesionali pagalba. Kai kurie mokiniai mano, kad pokalbiai su mokytojais, kuriais jie pasitiki, padeda, o kiti kreipiasi pagalbos į mokyklos psichologus ar išorės terapeutus. Šie žmonės gali padėti jiems pagerinti savo vertinimą ir taip padidinti jų savigarbą.