Veiksniai, turintys įtakos suaugusiųjų savigarbai, yra įvairūs ir sudėtingi. Suvokimų, minčių, santykių ir patirties derinys daro įtaką žmogaus savivertės ar savigarbos jausmui. Psichologai mano, kad savigarba yra ilgalaikis asmenybės aspektas, kuris vystosi vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą. Nors šis ilgalaikis savivertės jausmas yra gana stabilus, galimi savigarbos lygio pokyčiai. Sveikas ir teigiamas savigarbos lygis padidina pasitenkinimą patirtimi ir santykiais, skatinantis mokymosi metodus, skatinančius sveiką savigarbą.
Vienas iš pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos savigarbai, yra asmeninės mintys ir suvokimas apie savęs ir kitų sąveiką. Kai vaikai bendrauja su šeimos nariais, mokytojais ir bendruomenės nariais, jie pradeda formuoti savo vaidmens visuomenėje ir santykinės vertės sampratą. Šie savivertės jausmai tampa suaugusiųjų savigarbos pagrindu. Padidinti savigarbą gali būti pasiekta keičiant asmenines mintis, suvokimą ir pokalbį su savimi. Susitelkimas į asmenines stipriąsias ir teigiamas savybes, o ne į trūkumus, gali padėti žmonėms pereiti prie sveikesnio savigarbos lygio.
Kiti veiksniai, turintys įtakos savigarbai, yra ekonomikos, santykių ir sveikatos problemos. Darbo netekimas arba paaukštinimas gali smarkiai pakeisti savivertės jausmą. Lygiai taip pat romantiškų santykių pabaiga ar naujų pradžia turi įtakos tam, kaip žmogus vertina savo savivertę. Ilgalaikė liga ar sužalojimas taip pat gali turėti įtakos suaugusiųjų savijautai. Tai laikas, kai psichologai ypač rekomenduoja išlaikyti dėmesį į teigiamas žmogaus savybes.
Žmonės, turintys žemą savigarbą, linkę abejoti savo sprendimais ir sprendimų priėmimo įgūdžiais. Jie gali nepakankamai pasitikėti savo gebėjimu spręsti problemas, linkę per daug analizuoti arba atidėti sprendimus. Priėmę sprendimą, jie gali toliau svarstyti, galbūt gailėtis dėl priimto sprendimo. Ši tendencija įsivaizduoti geresnius alternatyvių pasirinkimų rezultatus sustiprina žemos savigarbos jausmą. Naudojant savigarbos ugdymo metodus, gali pasikeisti suaugusiųjų žemos savigarbos savaime besitęsiantis pobūdis.
Kiti žemos savigarbos simptomai yra įvairūs destruktyvūs elgesio modeliai bendraujant su kitais. Žmonės, kurių savigarba žema, gali būti pernelyg jautrūs kritikai. Jie taip pat linkę labai kritiškai vertinti save. Taip pat būdingi kaltės jausmai, per daug laiko praleidimas nerimaujant dėl praeities ar ateities, per didelis irzlumas, priešiškumas ar nepasitenkinimas. Kiekvienas neigiamas ar nepasitenkinimą keliantis susitikimas tampa dar vienu savigarbą mažinančiu veiksniu, nebent būtų įdiegtos pagarbos ugdymo strategijos.