Kalbotyroje, kalbos studijoje, fonetika yra tam tikra šaka, nagrinėjanti, kaip žmonės kalbėdami skleidžia skirtingus garsus. Anglų kalbos fonetika nagrinėja įvairius garsus, naudojamus tariant tam tikras raides ar žodžius, ir paprastai skirstoma į dvi tarimo kategorijas: priebalses ir balses. Kiekvienoje kategorijoje yra specifinių terminų, tiksliai apibūdinančių, kaip žmogus manipuliuoja savo liežuviu, balso stygomis, lūpomis ir kitomis burnos bei gerklės dalimis, kad ištartų norimą garsą. Fizinės kūno dalys, naudojamos šiems garsams sukurti, vadinamos artikuliatoriais.
Anglų kalbos fonetikos priebalsiai toliau skirstomi į tris skirtingas tarimo kategorijas, žinomas kaip būdas, vieta ir balsas. Maniera yra tai, kaip garsas tariamas, vieta nurodo, kaip žmogus judina artikuliatorius, kad išgautų tą garsą, o balsas žiūri, ar balso stygos turi vibruoti, kad išskleistų konkretų garsą. Kiekviena priebalsių kategorija dar skirstoma į subkategorijas.
Būdo subkategorijos apima tokias kategorijas kaip sustojimas, nosis ir slydimas, kurios apibūdina, kaip manipuliuojami artikuliatoriai ir oro srautas, kad susidarytų garsas. Raidė „B“ yra sustojimo pavyzdys, o raidė „W“ yra slydimo pavyzdys. Vieta apima tokius terminus kaip bilabial ir labiodental, kurie reiškia atitinkamai lūpų palietimą ir apatinės lūpos palietimą prie viršutinių dantų. Balsas apima tik dvi subkategorijas: įgarsintą ir bebalsį. Balsiniai priebalsiai sukelia balso stygų vibraciją, o bebalsėms raidėms, pavyzdžiui, raidei „P“, ištarti nereikia jokios balso stygų vibracijos.
Anglų kalbos fonetikos balsiai susideda iš mažiau kategorijų nei priebalsių, nes anglų abėcėlėje balsių yra mažiau. Pagrindinės balsių tarimo kategorijos yra monoftongai ir dvigarsiai. Monoftongai nurodo vieno atskiro balsio garsą ir skirstomi į priekinį, centrinį arba galinį. Šios kategorijos nurodo liežuvio padėtį formuojant balsių garsą. Antroji kategorija, dvigarsiai, reiškia dviejų balsių tarimą kartu beveik kaip vieną garsą ir nėra skirstoma į jokias subkategorijas.
Kaip ir daugelyje kitų kalbų, kirčiuoti skiemenys taip pat vaidina svarbų vaidmenį anglų kalbos fonetikoje. Pavyzdžiui, dykuma ir desertas yra du žodžiai, kurie tariami taip pat, tačiau pabrėžia skirtingas žodžio dalis. Dykuma, kalbant apie karštą, sausą regioną, kirčiuoja žodžio priekyje, o desertas, saldus skanėstas, pabrėžia žodžio pabaigą. Tai leidžia klausytojams suprasti, kurį žodį kalba kalbėtojas.