Yra daug stereotipų, kurie dažnai taikomi politikams. Vieni iš labiausiai paplitusių yra tie, kuriuose politikai vaizduojami kaip nesąžiningi ar godūs. Taip pat stereotipinis politikas dažnai siekia politinių problemų ne todėl, kad jam jos rūpi, o todėl, kad tai jam kažkaip naudinga. Politikų stereotipai taip pat vaizduoja šiuos žmones manančius, kad jie turi daugiau nei visi kiti, arba naudojančius savo viešojo kalbėjimo įgūdžius manipuliavimui.
Vienas iš labiausiai paplitusių politikų stereotipų yra tai, kad jie paprastai yra nesąžiningi, ir daugelis išsako nuomonę, kad dėl to rinkėjai neturėtų pasitikėti politikais. Tiesą sakant, kai kurie teigia, kad į politines pareigas pretenduojantys žmonės rinkėjams sako tik tai, ką nori išgirsti prieš juos išrinkdami. Vėliau kai kurie žmonės mano, kad išrinktieji yra suinteresuoti tik siekti savo darbotvarkės. Vadovaudamasis šia idėja, žmogus gali tikėtis, kad politikas, teigiantis, kad nori sumažinti mokesčius, sieks priešingo tikslo, kai jam nebereikės balsų.
Įprasti politikų stereotipai teigia, kad šias pareigas užimantys žmonės nesiima jiems rūpimų klausimų. Vietoj to, kai kurie žmonės mano, kad jiems rūpi problemos, kurias kelia žmonės ir grupės, kurios į savo kampanijas įneša dideles pinigų sumas. Jei tai pasitvirtintų, tai reikštų, kad bet kokie pokyčiai, kuriuos jis padėjo padaryti, buvo susiję su tuo, kad jam, kaip madoje, buvo sumokėta už tai, o ne tikėjimas, kad priežastis yra svarbi arba turėjo tikrą aistrą pokyčiams.
Politikų stereotipai taip pat apima vaizdavimą, kad jie jaučiasi teisūs. Kai kurie stereotipai vaizduoja politikus kaip savanaudiškus asmenis, kurie tiki, kad turi teisę į viską, kas geriausia, net jei dauguma jų rinkėjų turi mažai. Pavyzdžiui, politikai dažnai įsivaizduojami kaip valgantys daug pinigų kainuojantį maistą, rūkontys brangius cigarus, geriantys aukščiausios kokybės alkoholinius gėrimus ir didžiąją laiko dalį praleidžiantys golfui ar bendravimui – visa tai dėl mokesčių mokėtojų finansavimo. Kai kurie stereotipai taip pat vaizduoja, kad jie nori prabangių atostogų, kai turėtų dirbti.
Viešo kalbėjimo įgūdžiai dažnai įtraukiami ir į politikų stereotipus. Jie dažnai vaizduojami kaip geri viešieji pranešėjai, kurie daug pasako, bet tikrai nepasako nieko tikro, konkretaus ar vertingo. Politikai dažnai vaizduojami kaip besikalbantys aplink kitus žmones, kad nebūtų kam nors įsipareigoti ar nepateiktų konkrečių atsakymų į klausimus. Stereotipiškai jų kalbos vertinamos kaip labai manipuliuojančios.