Miežių žolė dažnai vadinama žaliuoju maistu arba jauna javų žole, nuimta ankstyvame augalo gyvenimo etape, kurioje yra daug chlorofilo. Daugelis žmonių į savo racioną įtraukia miežių žolę, nes tiki įvairia miežių žolės nauda, pvz., vėžio prevencija, kraujospūdžio ir cholesterolio mažinimu bei greitesniu imuninės sistemos atsaku. Šis maistinių medžiagų turtingas augalas buvo naudojamas medicininiais ir dietiniais tikslais tūkstančius metų. Supratimas apie miežių žolės naudą išsivystė ir dabar gali būti įvairių formų.
Miežių žolė, kurioje yra daug vitaminų ir mineralų, tokių kaip kalis, kalcis, baltymai ir skaidulos, gali padėti gydyti esamas sveikatos problemas. Didelės chlorofilo koncentracijos – žalio pigmento, randamo kai kuriuose augaluose, suteikiančio žaliai maisto grupei pavadinimą – veikia panašiai kaip žmogaus kraujo deguonies nešiklis hemoglobinas. Chlorofilas slopina ligų bakterijų augimą, kai jis patenka į mitybą, ir šis poveikis gali turėti daug naudos iš miežių žolės. Miežių žolė pašalina laisvuosius radikalus arba atomus su nelyginiu elektronų skaičiumi, susidarančius normaliomis kūno funkcijomis, kurie gali pakenkti sveikoms ląstelėms. Miežių žolė gali padėti sumažinti uždegimą, todėl sergantieji artritu kartais valgo žalią maistą, kad sumažintų skausmą, kurį gali sukelti sąnarių uždegimas.
Kai kurie teigia, kad miežių žolėje esantys baltymai, skaidulos ir B12 pagerina energijos lygį. Miežių žolės nauda taip pat gali apimti galimų pavojingų sveikatos problemų prevenciją. Manoma, kad miežių žolė apsaugo ląsteles nuo kancerogenų ir apsaugo nuo tam tikrų vėžio formų. Šis žalias maistas gali trukdyti organizmui pasisavinti cholesterolį ir, nors įtikinamų duomenų nėra, daugelis tyrimų rodo, kad pacientų, kurie valgė miežių žolę, cholesterolio kiekis buvo mažesnis nei pacientų, kurie nevartojo miežių žolės. Kai kurie mitybos specialistai ir gydytojai netgi teigia, kad apsauga nuo žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) gali būti viena iš naudos sveikatai papildant dietą žaliais maisto produktais.
Miežių žolė medicininiais tikslais buvo naudojama 7,000 m. pr. Kr., kai įrašai pirmą kartą rodo, kad žolė buvo auginama kaip pasėlis. Tada jis buvo naudojamas įvairioms ligoms gydyti, įskaitant kraujo ir kepenų sutrikimus; Sakoma, kad senovės gladiatoriai prieš kovas kramtydavo žolę, kad padidintų energiją ir ištvermę. Šiandien miežių žolės galima rasti koncentruotų tablečių pavidalu arba skysto pavidalo sulčių baruose ir sveiko maisto parduotuvėse. Šviežiai išspaustose miežių žolėse yra fermentų, kurių gali nebūti džiovintuose milteliuose, pagamintuose į tabletes, taip pat didesnės pasėlių vitaminų ir mineralų dozės.