DNR klonavimas yra dauginimosi procesas, kurio metu palikuoniui sukurti naudojama vieno organizmo genetinė medžiaga. Natūraliai jis atsiranda kai kuriose rūšyse, galinčiose daugintis nelytiškai, o mokslininkai klonavo kai kuriuos gyvūnus naudodami DNR klonavimą. Klonavimo pranašumai apima gebėjimą išlaikyti stiprius genetinius bruožus ir galimybę sukurti naują gyvybę, nereikalaujant šios rūšies patino ir patelės. Trūkumai apima dideles išlaidas, galimybę išsaugoti genetinius trūkumus ir tai, kad buvo nustatyta, kad dirbtiniai klonai turi trumpesnę gyvenimo trukmę nei kiti tos pačios rūšies klonai.
Nedaug gyvūnų karalystės atstovų gali nelytiškai daugintis, nors daugelis bakterijų, vabzdžių, grybų ir augalų dauginasi tokiu būdu. DNR klonavimas turi daug privalumų, todėl mokslininkai bandė palengvinti dirbtinį klonavimą. Sėkmingai klonuoti įvairūs gyvūnai, įskaitant avis, karves, peles, ožkas, šunis, kiaules ir kates.
Nelytinis dauginimasis yra naudingas dėl daugelio priežasčių. Tai sugebantys organizmai gali daugintis neeikvodami energijos piršlybų ir poravimosi ritualams. Atskirti nuo kitų savo rūšies organizmų, šie organizmai vis tiek gali daugintis, užtikrindami rūšies tęstinumą. Palikuonys gimsta dideliu greičiu, todėl atsiranda daug naujų organizmų, o klonai išlaiko lygiai tokius pačius bruožus kaip ir jų tėvai, o tai reiškia, kad yra daugiau individų, galinčių turėti stiprią genetinę liniją – darant prielaidą, kad tėvai turėjo turėti pageidaujamų savybių, kad įgytų galimybę daugintis. Ši dauginimosi strategija naudinga atskiroms genetinėms padermėms, šeimoms ir visai rūšiai.
Tačiau DNR klonavimas kaip reprodukcinė strategija turi trūkumų. Nelytinio dauginimosi palikuonys visais atžvilgiais yra identiški tėvams. Bet kokie genetiniai trūkumai būtų išsaugoti. Yra tik vienas iš tėvų, todėl nauja genetinė informacija niekada neįvedama. Tai užkerta kelią naujų savybių atsiradimui ir riboja kolonijos augimo potencialą.
Ląstelių senėjimas taip pat gali būti problema nelytiniams daugintojams, nes dėl natūralaus ląstelių degeneracijos pažeidžiama žaliava. Pavyzdžiui, jei 50 metų grybelis suformavo koloniją, palikuonių ląstelių amžius taip pat būtų 50 metų. Šis nesugebėjimas iš naujo nustatyti ląstelių amžiaus gali turėti įtakos kolonijos dauginimosi greičiui, sveikatai ir mirtingumui.
Dirbtinio klonavimo privalumai ir trūkumai teoriškai yra tokie patys kaip ir natūralaus klonavimo. Klonai, pagaminti laboratorijoje, turėtų visus stiprius savo tėvų bruožus. Jiems trūktų nepageidaujamų savybių, kurios paprastai būtų kilusios iš antrojo tėvo.
Mokslininkai galėtų remtis įvairiais kriterijais, kad atrinktų geriausius klonavimo kandidatus, leidžiančius kontroliuoti maistui ir poilsiui naudojamų gyvūnų populiacijas. Pavyzdžiui, karvė, auginanti aukštos kokybės jautieną, gali būti klonuota, kad būtų užtikrintas didelis aukščiausios kokybės mėsos tiekimas. Tyrimų įrenginiai galėtų gaminti identiškus dalykus, skirtus naudoti moksliniams tyrimams ir medicininiams tyrimams; nebuvimas skirtumų tarp asmenų padidintų duomenų pagrįstumą. Audinius ir atskirus organus būtų galima klonuoti, kad būtų galima naudoti operacijose, todėl nebereikės organų donorų ir sumažėtų transplantato atmetimo rizika.
Dabartinės technologijos apribojimai reiškia, kad genų klonavimas yra netobulas mokslas. Šių teigiamų rezultatų negalima užtikrinti – iš tikrųjų jie labai mažai tikėtini. Tyrimai parodė, kad dirbtiniai klonai neišgyvena tiek ilgai, kiek jų tėvai, o iki pilnametystės išgyvena mažiau nei 10 proc.
Daugiau problemų yra tai, kad šių klonų mirties priežastys nežinomos. Šis didelis mirtingumas rodo dabartinio klonavimo proceso ydą. Labai tikėtinos deformacijos ir mirtinos mutacijos. Tai akivaizdus trūkumas tiems, kurie nori pereiti prie žmogaus DNR klonavimo.
DNR klonavimas taip pat kelia daug religinių ir etinių dilemų. Buvo susirūpinta dėl klonų teisinio statuso ir teisių bei tėvų teisių. Taip pat susirūpinimą kelia socialinė buvimo klonu stigma ir klonavimo poveikis tarpasmeniniams santykiams.