Filosofija, kuri XX amžiaus viduryje buvo populiari tarp rašytojų ir kitų Amerikos bei Europos intelektualų, egzistencializmas teigia, kad gyvenimas iš esmės yra beprasmis ir jį valdo jokia kita jėga, išskyrus žmones, kurie dažnai yra smulkmeniški ar neišmanantys. Toks požiūris gali lemti niūrią pasaulėžiūrą, nors kai kas tai interpretuoja kaip raginimą gyventi aistringai ir humaniškai. Egzistencializmas filmuose egzistuoja nuo septintojo dešimtmečio prancūzų Naujosios bangos judėjimo, o filosofija buvo pritaikyta daugeliui populiarių ir kritiškai sėkmingų filmų. Egzistencines temas tyrinėjantys kino kūrėjai yra Stanley Kubrickas, Francisas Fordas Coppola ir broliai Coenai.
Egzistencializmo pradininkai buvo XIX amžiaus filosofai Sørenas Kierkegaardas ir Friedrichas Nietzsche. Jis puikiai tiko XX amžiaus intelektualiniams ir meniniams judėjimams, nes nepriklauso nuo tikėjimo Dievu ar kitų metafizinių veiksnių. Po pasaulinių karų buvo paplitęs nusivylimas praeities nuostatomis, dėl kurių atsirado filosofijos ir meno kūriniai, kurie buvo ciniški, natūralistiniai, kardinaliai skyrėsi nuo senesnių kūrinių tonu ir struktūra. Jeano Paulo Sartre’o pjesė „Neišeiti“ ir Alberto Camus romanas „Svetimas“, abu sukurti Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje, buvo pagrindiniai judėjimo literatūriniai kūriniai. Egzistencializmas filmuose pradėjo reikštis netrukus po to, novatoriškuose ir įtakinguose prancūzų naujosios bangos meno filmuose.
Klasikiniame „Naujosios bangos“ filme, Jeano-Luco Godardo filme „Kvėpavimas“, buvo parodytas neteisėtas, pasmerktas veikėjas, panašus į Camus romane. Kaip ir daugelis filmų egzistencializmo kūrinių, jame buvo atsisakyta tradicinių pasakojimo metodų, kad būtų pristatytas pasaulis, kuriame gyvenimas yra savavališkas ir absurdiškas. Tokie filmų kūrėjai kaip Francois Truffaut ir Alainas Resnais sukūrė savo egzistencialistinį požiūrį į darbus, tokius kaip Jules ir Jim ir Last Year at Marienbad. 1960-aisiais prancūzų naujosios bangos filmai buvo įtakingi ir sulaukė kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jie buvo populiarūs tarp kino studentų, tarp kurių buvo keletas sėkmingiausių artimiausių kelių dešimtmečių režisierių.
Pavyzdžiui, Stanley Kubrickas tyrinėjo egzistencializmą tokiuose filmuose kaip 1957 m. Paths of Glory ir 1973 A Clockwork Orange. Abiejų filmų pagrindiniai veikėjai buvo įstrigę teisinėse sistemose, kurios nebuvo nei moralios, nei protingos. 1979 m. Coppola klasikinis „Apokalipsė dabar“ atnešė tą patį požiūrį į filmą apie karą, atspindintį daugelio amerikiečių požiūrį į Vietnamo karą. Šiuolaikiniai filmai, tokie kaip „Donnie Darko“ ir „Amerikietiška gražuolė“, pateikia absurdo dramas priemiesčio fone. 1999 m. „Kovos klube“ susiskaldę veikėjai naudoja savo egzistencialistinę filosofiją kaip motyvaciją maištauti prieš visus visuomenės standartus.
Egzistencializme net tokie įvykiai kaip mirtis ir įkalinimas gali būti beprasmiai ir absurdiški. Egzistencialistinės dramos garsėja kaip niūrios ir niūrios, tačiau egzistencializmas filmuose dažnai suvaidina šį absurdą siekdamas tamsiai komiško efekto. Komedijos trupė „Monty Python“ savo filmuose ir serialuose nagrinėjo daugybę filosofinių temų, įskaitant egzistencializmą. Tai buvo ypač ryšku paskutiniame jų filme „Gyvenimo prasmė“, nepaisant jo pavadinimo. Joelis ir Ethanas Coenai, pasižymėję aukštu intelektualiniu scenarijų lygiu, savo 1998 m. egzistencialistinės komedijos „Didysis Lebovskis“ centre pastatė nelaimingą hipį.