Emtricitabinas ir tenofoviras yra antiretrovirusiniai vaistai, vartojami ŽIV/AIDS gydyti kartu su kitais antiretrovirusiniais vaistais. Jie dažnai derinami į vieną preparatą, taip pat gali būti derinami su trečiuoju vaistu, pvz., efavirenzu. Skirtingi deriniai žinomi skirtingais prekių pavadinimais, atsižvelgiant į šalį ir gamintoją. Daugumoje šalių antiretrovirusinių vaistų galima įsigyti tik pagal receptą, nes jiems reikia atidžiai parinkti ir stebėti gydymą.
AIDS yra įgyto imunodeficito sindromo (AIDS), kuris yra labai užkrečiama liga, kurią sukelia žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), akronimas. Pernešama kūno skysčiais, ji nepagydoma, todėl profilaktika gyvybiškai svarbi. Dažniausiai užsikrečiama per lytinius santykius, tačiau jis gali būti perduodamas kitais būdais, įskaitant motinos vaiką nėštumo metu ir dalijantis adatomis, kuri yra įprasta narkomanų praktika.
ŽIV veikia naikindamas organizmo imuninę sistemą, palikdamas ją pažeidžiamą infekcijoms. Virusas greitai dauginasi organizme, todėl susilpnėja imunitetas. Gydymas nuo ŽIV skiriamas siekiant sulėtinti viruso replikaciją, o gydymo pradžios laikas paprastai nustatomas stebint CD4 skaičių, kuris yra imuninės būklės rodiklis. Gydant ŽIV, siekiama sumažinti ŽIV viruso kiekį iki mažesnio nei aptinkamo lygio.
Emtricitabinas ir tenofoviras veikia imituodami atvirkštinės transkriptazės substratą, kuris yra fermentas, reikalingas ŽIV paversti RNR į DNR. Jį imituodami jie blokuoja jo veikimą ir sulėtina viruso dauginimąsi. Emtricitabinas ir tenofoviras, nors abu turi tą patį poveikį, veikia šiek tiek skirtingai. Tenofoviras yra nukleotidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorius, o emtricitabinas yra nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorius.
Gydant ŽIV infekciją, kartu vartojami mažiausiai trys vaistai, siekiant išvengti atsparaus viruso išsivystymo. Emtricitabiną ir tenofovirą galima vartoti kartu su kitos klasės antiretrovirusiniais vaistais, pvz., nenukleozidiniu atvirkštinės transkriptazės inhibitoriumi, pvz., nevirapinu ar efavirenzu, arba proteazės inhibitoriumi, pvz., lopinaviru, sustiprintu ritonaviru. Derinio pasirinkimą nuspręs gydytojas, atsižvelgdamas į paciento klinikinę istoriją.
Labai svarbu, kad visi antiretrovirusiniai vaistai, įskaitant emtricitabiną, tenofovirą ir bet kurį trečiąjį paskirtą vaistą, būtų vartojami tiksliai taip, kaip nurodyta. Dėl nuolat besikartojančio ŽIV pobūdžio atsparumas gali išsivystyti greitai, o laikytis viruso labai svarbu, kad viruso kiekis būtų mažesnis. Įprasta emtricitabino ir tenofoviro dozė yra 300 mg tenofoviro ir emtricitabino 200 mg per parą. Antiretrovirusiniai vaistai gali sąveikauti su kitais vaistais ir kai kuriems pacientams sukelti nepageidaujamą poveikį. Prieš pradedant gydymą, jie turi būti aptarti su vaistą išrašiusiu gydytoju.